Ši knyga iš pat pradžių man pasirodė kiek įdomesnė už „Normalūs žmonės“ ar „Gražus pasauli, kurgi tu?“, nes jos pagrindinė herojė – kūrybiška asmenybė –  jauna poetė biseksualė, besipainiojanti psichologiniame aistrų keturkampyje su savo buvusia drauge, jos erotine simpatija – žurnaliste, ir pastarosios vyru – gražuoliu aktorium.

Kol sukama ratais kvadratais, skaityti įmanoma ir net smalsu, tačiau kai šio keturkapio kraštinė virsta banaliu jaunos moters ir vyresnio vyro seksualiniu ryšiu, aptarinėjamu tekstinėse žinutėse, skaityti tampa sunku.

„Nepatogus, provokuojantis, subtiliu humoru žaižaruojantis intelektualus pasakojimas apie nenuspėjamą it amerikietiški kalneliai dviejų merginų draugystę“ – skaitau ant galinio knygos viršelio. Rimtai?

Čia juk tas atvejis, kad vietoj to, kad rašytojo talento dėka būtų sukurtas įspūdis kaip intelektualiai šnekasi herojai, parašoma kažkas į panašaus į „jų pokabiai buvo protingi“ (gaila, kad neberandu tos vietos, kad galėčiau pažodžiui pacituoti). Deja, į studentų pokalbius įmetus kokio Lacano pavardę nuo to jie protingesni nepasidaro.

Jei imamasi seksualinės orientacijos paveldimumo klausimo, tai dar nereiškia, kad pokalbis bus išties intelektualus, t.y. paremtas erudicija ir kritiniu mąstymu, o ne prikimštas stereotipinių neoliberalios dienotvarkės frazių.

Vienu metu susimąsčiau, kad gal autorė ironizuoja, bet daugiau to požymių neradau, taigi darau išvadą, kad ne. Be to, šioje knygoje jau akivaizdu, kaip seksiszmas pakeitė vektorių – dabar galima drąsiai ir atvirai pašiepti „vidutinio amžiaus baltus vyrus“ ir – jei esi feministė bei lesbietė – atvirai laikyti juos žemesniais padarais.

Ir šios istorijos drama ne tame, kad pagrindinė herojė pasirenka tokį vyrą ir dar – suprask – gražuoliuką,  bet demonstruojamame klasikiniame „suaugusio alkoholiko vaiko“ neurotinių santykių atvejyje. Ir to atvejo pateikime nėra nieko originalaus – vaidinamas emociškai neprieinamos meilužės, kuriai neįmanoma kitam žmogui atskleisti tikrųjų jausmų, minčių ir poreikių, vaidmuo. Su tuo lygiagrečiai reiškiasi polinkis save žaloti fiziškai ir savistigmatizacija dėl endometriozės (paradoksalu, nes šis sutrikimas toks paplitęs, kad jį stigmatizuoti galėtų tik „uneducated“ moters sveikatos klausimais).

Visa tai, žinoma, aktualios problemos, bėda ta, kad nei herojė, nei autorė nepajėgi jų niekaip reflektuoti. Žinoma, daug ką paaiškina faktas, jog S.Rooney išleidus šią knygą, jai tebuvo 26 metai. Nors kartais pasitaiko, kad 20-metės ir 40-metės psichologinė branda nelabai skiriasi, arba pirmoji net pranoksta antrąją.

Vis dėlto, jei man reikėtų parašyti knygos anotaciją, tai pavadinčiau ją „feministinių klišių ir banalių romantinių pokalbių rinkiniu, tinkamu nebent viduriniam mokykliniam amžiui“. Deja, net laisvailaikio tikslais perskaityta knyga, konstatuojanti tipiškus gyvenimo aspektus ir nieko daugiau, tėra laiko užmušinėjimas.