Šių metų “Scanoramos” repertuare pastebėjau, kad ne vienas filmas liečia mamų ir dukrų santykius – vadinasi, vėl verta grįžti prie šitos temos, juolab, kad ir manajam gyvenime šis santykis dar toli nuo susiklostymo.

Apie „Amžinąją dukrą“ („ The Ethernal Daughter“), kur abu pagdindinius vaidmenis atlieka Tilda Swinton, daug nekalbėsiu, nes nelabai yra ką: filmas stilingas, žiūrisi įdomiai, bet nieko naujo nepasako – aptart klišės, kad apgailestaujame mirusiems artimiesiems skyrę per mažai laiko ir beveik jų nepažinę. O ar teko kada matyti/skaityti kūrinį apie tai, kaip motina po mirties išgyvena, kokį poveikį jos gyvenimas padarė dukrai, ir kad nebegali nieko pakeisti?

Jei ir yra ką pasakyti, tai, kad neperpratau motinos ir dukros santykio priežastingumo – dukra pasirodė perdėtai nerimastinga motinos atžvilgiu, nors pastaroji neatrodė nei itin reikli, nei griežta, nei linkusi teisti.

Tuo tarpu su „Blogu gyvenimu“ mane ištiko kuriozas – peržiūrėjus jį, man ėmė vaidentis, kad filme nebuvo scenų ar net visos siužetinės linijos, kurią mačiau treileryje. O būtent dėl jos šiuo filmu ir susidomėjau.

Kadangi žiūrėjau mokamoje platformoje (kuri mane užknisa dėl filmo prieinamumo tik 72 h, todėl nereklamuosiu), užtruko išsiaiškinti, kad yra du filmai  – „Blogas gyvenimas“ („Mal Viver“) ir „Gyvenimas blogas“ („Viver Mal“). Ir pažiūrėjau kaip tik pastarąjį, o pirmojo taip lengvai nerasi nei toje pačioje platformoje, nei mokamai kitur. Taigi teko kitą dieną bėgti jo pažiūrėti į vieną iš paskutinių seansų kino teatre.

Prieš pradedant atparinėti filmus, reikia pasakyti, kad labiau konceptualiai netikusio diptiko plakato, primenančio Barbės ir Keno pasaulį, nebūtų galima sugalvoti.

Kadangi nesu mačiusi kitų šio portugalų režisieriaus (Joao Canijo) filmų, nežinau, ar tai jo firminis braižas – turiu galvoje tarsi dvigubos ekspozicijos kadrus, filmuotusų per stiklą su atspindžiu, kurių šiuose filmuose buvo tiek, kad galėtum išskirti kaip stilistinę ypatybę.

Gaila, kad plakatams buvo panaudota ne ši koncepcija, o  pieštinės iliustracijos, suponuojančios kažkokią parodiją. Gal dėl to daliai žiūrovų teko nusivilti filmo „nuobodumu“ – greičiausiai turint galvoje jo pirmą dalį.

Tai, kad šio filmo nepražiopsojau, kaip turinčio sąsajų su mano pačios meninės raiškos sprendimais, galiu būti dėkinga tik sinchroniškumui. Kuris, beje, mane tiesiog stumia link mamos-dukros santykių temos – teks paplėtoti.

Kitas niuansas – kurią diptiko dalį reikėtų traktuoti kaip pirmą? Iš dvigubojo plakato atrodo, kad „Gyvenimas blogas“ yra priminis, o „Blogas gyvenimas“ – jo apverstas atspindys, taigi antrinis, nors plakatą galima vartyti, ir festivalyje buvo pristatoma atvirkščiai.

Kad man gavosi pirmiausia pažiūrėti „Gyvenimas blogas“ – laikau tik privalumu. Jei ne keisti nesutapimai, apie antrą dalį būčiau nesužinojusi. Be to, „Blogas gyvenimas“ pasirodė sunkesnis ir bent jau man darė mažesnį stilistinį įspūdį, todėl džiaugiuosi, kad toną uždavė būtent „Gyvenimas blogas“ (dėl to tokia tvarka rekomenduočiau žiūrėti ir kitiems).

Siužetiniai skirtumai yra tokie, kad „Gyvenimas blogas“ atskleidžia paraleliai vykstančias vintažinio viešbučio gyventojų situacijas, o „Blogas gyvenimas“ – tuos svečius aptarmaujančių trijų kartų moterų paveikslus ir jų tarpusavio santykius, tuo man primindamas „Valchensee forever“.

Šiame diptike režisūriškai išskleidžiami herojų susikirtimo taškai – tas, kas lieka neaišku viename filme, išaiškėja kitame.

Turint galvoje, kad iš kokio tuzino veikėjų tik 2 yra vyrai, o moterys – ypač motinų rolėje – demonstruoja rafinuotą žiaurumą jaunesnei kartai, galima įtarti, kad „bloga motina“ patį režisierių paveikė lemtingai.

Trijų kartų pjūvis yra dėkingas tuo, kad atskleidžia grandininę reakciją į traumą, nors nepatyrusiam žvilgsniui „kaltininkė“ gali pasirodyti akivaizdi. Nors tradiciškai „persekiotojas“, „auka“ ir „gynėjas“ sėkmingai keičiasi rolėmis, priklausomai nuo santykio krypties.

Nesu tikra, kiek šis diptikas atskleidžia disfunkcijos priežastingumą, tačiau įtaigiai pademonstruoja jos morfologiją, nuvainikuodamas besąlygiškos motiniškos meilės mitą.

Žiūrint filmą apninka šiurpiai nemalonus jausmas, kad ne taip jau retai motinos meilė ne tik sąlygiška, bet ir intencionaliai žalojanti. Nors žmogiškosios intencijos man visgi panašesnės į sąlyginius refleksus, nei sąmoningą pasirinkimą, suvokiant kainą, kurią teks sumokėti. Todėl nesu linkusi kaltinti motinų, kurias traumavo jų pačių motinos, o jas jų motinos ir taip toliau.

Gali būti, kad nemažai žmonių šitą filmą atmes kaip nieko naujo nepasakantį „gruzą“, tačiau man atrodo, kad sveika vis iš naujo patirti akistatą su žmogiškos prigimties manipuliatyvumu – kai po išoriškai normaliu ar net stipriai išgražintu fasadu, siekiančiu socialinio dominavimo, slepiasi vulgari menkystė, atsisakymas gilintis, atsigręžti į save ir pradėti taisytis, o ne inertiškai skriausti ar taisyti kitus. Ne veltui režisierius įvairiomis priemonėmis komunikuoja aliuziją į veidrodį.

Tema, žinoma, ne nauja, bet neišsibaigiančiai aktuali, ypač sociumams su nacionaline trauma, kur santykių disfunkcijos ir iš to kylančios manipuliacijos apraizgiusios kritinę masę šeimų. Man šie filmai atrodo absoliučiai “must see” ir būtų smalsu pro užuolaidų tarpelį pamatyti gyvenimus tų, kuriems jis pasirodė nuobodus:)

Taigi plačiau turbūt neverta aptarinėti, verta pamatyti ir apmąstyti. Jei kada kas norėtų padiskutuoti, aš „už“.