Dabar būtų sunku pasakyti, kas tiksliai patraukė mane iš visų „Kino pavasario“ filmų išsirinkti vokišką dokumentinį filmą „Valchensee forever“. Žinoma, akį traukė archyviniai kadrai iš „gėlių vaikų“ laikmečio, bet tai tikrai nebuvo vienintelis faktorius – greičiau sunkiai apčiuopiama jų kompozicija, įskaitant ir temos, ir išraiškos būdo sinergiją. Pažiūrėjusi filmą, jaučiausi ne tik neapsirikusi, bet netgi pritrenkta.

Ir nėra lengva išgryninti, kas būtent padarė tą įspūdį – manau, filmo gerumas slypti daugiaplaniškume, kuris atsiskleidžia sekant keturių kartų moterų likimus bei jungiant privačią istorinę medžiagą iš šeimos archyvo bei „čia ir dabar“ pasakojimą.

Išoriškai šis pasakojimas tarsi sukasi apie šeimos verslą, perduodamą iš kartos į kartą ir įsikūrusį įspūdingoje lokacijoje – prie Bavarijos kalnų ežero. Tačiau vidinėje pasakojimo ašyje nesunkiai užčiupsime giminės moteriškosios linijos socialinę, psichologinę ir dvasinę evoliuciją. Kadangi į ekspresyvų vaizdą įsipina intymių patirčių turinys, o greta asmeninių biografijų galima lengvai užčiuopti laikmečio kontekstą, pojūtis gana kaleidoskopiškas – įvairpiapusis ir įvairiasluoksnis.

Charizmos ir atkaklumo nestokojanti prosenelė, besisukanti dėmesio centre; žemiškai praktiška ir it konvejeris produktyvi senelė, dėl verslo teikiamo savarankiškumo, sumišusio su priklausomybe, paaukojusi santykius su vyru, ugningos ir talentingos seserys, ieškojusios nuotykių ne tik kitame žemės pusrutulyje, bet ir dvasiniame pasaulyje; ir iš vienkartinės meilės ryšio gimusi filmo režisierė, su amerikietišku krauju gavusi ir dozę kaubojiškos laisvės dvasios.

Po to, kai susipažinau su „5 еlementų“ tipologija, negaliu atsispirti įpročiui analizuoti žmones, pasitelkdama veidoskaitos ir kitus principus, taigi negaliu nepastebėti, kad šio filmo herojų išoriniai bruožai išties iškalbingi ir padeda perprasti jų biografinius vingius. Ir jie svarbūs ne tiek perprasti konkrečias biografijas, kiek suvokti universalios, bendražmogiškos tarpasameninių santykių dinamikos dėsnius.

Šio filmo režisierės (kuri yra jauniausia giminės moteris) žvilgsnis, nepaisant tarsi užprogtamuoto angažuotumo, man pasirodė tyras, neutraliai dokumentiškas, nebandantis tyliai apeiti skaudžių įvykių ir nesuponuojantis jokio vertinimo. Netgi netikėtai paprastas, turint galvoje, kad įžengiama į traumos teritoriją, susijusią su vienos iš seserų (autorės tetos) savižudybe. Neįmanoma nepastebėti ir to, kad kažkokia šias moteris vienijanti, paslaptinga jėga iš šeimos įvykių epicentro į periferiją išstumia vyrus.

Pasižiūrėjus filmą, atrodo, kad jame užkabinti labai svarbūs, esminiai dalykai, tačiau jie greičiau tarpsta gilesniuose herojų (ir žiūrovų) psichikos vandenyse, nei yra išstatomi viešai analizei ryškioje prožektorių šviesoje. Dėl to Valčenzėje lieka daugybė pakibusių klausimų apie jos gyventojų likimus valdančias gijas.

Pavyzdžiui, iš kur mergaitėms iš Bavarijos kaimo radosi tiek drąsos, kad nuvyktų ne tik į Niujorką, bet ir senąsias indėnų žemes? Ar jos nepatyrė spaudimo iš gimtinėje prie verslo vairo likusios motinos? Kodėl seserims nepavyko užmegzti „normalių“ santykių su vyrais? Kodėl į dvasines temas labiau panirusi sesuo neišvyko į Indiją, o liko Valčenzėje? Ar dvasinė krizė nebuvo klaidingai palaikyta psichine liga? Kodėl nusižudė būtent ekstravertiškoji sesuo, nesunkiai atrasdavusi ryšį su pačiais įvairiausiais žmonėmis? Kas liko nutylėta šiuose santykiuose? Tai, kad greta naratyvinio paveikumo filmas skatina apmąstyti įvairias, tarsi už kadro likusias įžvalgas, mano supratimu, yra didelis šio kūrinio privalumas.

Taigi po galutinių titrų filmas galvoje nesibaigia – tiems, kurie nori pasigilinti ir į autorės sumanymą, ir į galimas jos interpetacijas, verta pasižiūrėti „Kino pavasario“ organizuotą interviu su Janna Ji Wonders. Tai, kad ji yra mano bendraamžė, o šeimos struktūra labai panaši, man atrodo kaip eilinė sinchroniškumo apraiška.

Tai, kas man atrodo reikšminga, tačiau radikaliai skiriasi nuo manojo konteksto, yra santykis su vidiniu gyvenimu ir praėjusio laiko atributais: net jei jie nėra sureikšminami ir ypatingai garbinami, nėra ir nuvertinami ir jais neatsikratoma. Dienoraščiai, laiškai, nuotraukos, filmuota medžiaga, pagaliau pats namas – tai yra atminties laikmenos, leidžiančios pajusti istorijos gyvavimą dabartyje.

Galbūt dėl šio atminties išsaugojimo ir perėmimo šių moterų, kurių bruožuose yra užprogramuotas tarpusavio antagonizmas, santykis atrodo neįtikėtinai priimantis. Priimantis ir viena kitą, ir tai, kas apskritai yra – gyvenimą visais jo pavidalias. Tame ir slypi amžinos kaitos ir kartu ramybės jausmas, užkoduotas šio filmo pavadinime.