„Mėnulio moterų“ metai

Lektūra, kurią vadinu „mėnulio būrimu po sijonu“ (kaip saviirnoniškai mėgstu pavadinti moteriškąsias praktikas), mano supratimu, beveik visada yra ant gana slidžios ribos – tarp magiškojo ir banalaus scenarijaus. Taigi ir į prancūzės Stephanie Lafranque „Mėnulio moterys“ žiūrėjau santūriai, be ypatingo lūkesčio.

Viršelio iliustracijos stilius – irgi ne visai mano skonio – man labiau būtų patikęs britiškojo leidimo. Tačiau tik paėmus šią knygą į rankas ir pervertus, man ji pasirodė skoninga ir miela. Nors įžanginėje dalyje išdėstyta teorija apie mėnulio ir menstruacijų ciklą negalėjo būti nauja, dėl pakankamai lakoniško dėstymo tas esmės pasikartojimas man pasirodė visiškai neįkyrus. Nors meluoju – vieno fakto nežinojau: savadarbėje užrašinėje vis painiodavau, kaip žymėti delčią ir priešpilnį – tai šioje knygoje yra supergeras patarimas, kaip tas fazes atpažinti ir pažymėti.

Nors turiu įprotį savo pojūčius pasitikrinti skaitydama astrologinių įvykių analizes, tačiau iki šios knygos nesinaudojau informacija, kurią teikia mėnulio kelionė per zodiako žvaiždynus. Taip pat nežinojau, ką išryškina mano juodasis mėnulis (Lilith), tačiau nenustebau perskaičiusi ir pajutusi rezonansą su tuo, ką esu išsigryninusi per savistabą.

„Sutapimas“, kad tuo pačiu metu, kai gavau šią knygą, užsivedžiau visiškai naują, kitokios, nei iki šiol turėjau, struktūros užrašinę ir ėmiau gyventi nebe tiek standartiniais mėnesiais, kiek mėnulio ciklais – nuo vienos jaunaties iki kitos. Ir stebėjau, kaip mano energijos ir kūrybingumo lygį veikia mano pačios ir mėnulio ciklų fazės.

Ir labai greitai  pradėjau atitinkamai dėlioti savo planus, be to, kuo toliau, tuo dažniau pasitaikydavo, kad net nuo manęs nepriklausantys įvykiai sukrisdavo paklūsdami nerašytiems dėsniams – sinchroniškumo apraiškos mane vis dar stipriai džiugina ir stiprina mano dėkingumą. Manau, kad ši knyga, kartu su kitais metodais, kurie atėjo į mano gyvenimą per metų ciklą, iš tiesų prisidėjo, kad savo kasdienybės scenarijų jausčiau kaip magišką, o ne kaip banalųjį.

Taigi net nebandžiau užbėgti už akių ir antros knygos dalies skaityti į priekį – mėgavausi ja kiekvieną mėnesį, atsiversdama du kartus: prieš jaunatį ir prieš pilnatį. Informacija buvo puikiai struktūruota ir lakoniškai pateikta – kadangi turiu nemažai medžio elemento, man tai yra svarbu. Svarbiausia jos dalis man buvo apie konkretaus mėnesio energiją ir keliamas užduotis. Tačiau dėl to paties medžio nesivadovavau tuo aklai – ieškojau sąsajų tarp to, ką perskaičiau, ir to, ką jaučiu pati.

Ir, kadangi mano asmeninė pajauta buvo visiškoje dermėje su knygoje pateikta kasmėnesine informacija, sakyčiau, kad įgavau daugiau pasitikėjimo pojūčiais ir įžvalgomis.

Be to,  dabar jaučiuosi ne tik teoriškai, bet ir praktiškai priėmusi cikliškumą. Tai reiškia, kad gerokai sumažėjo „smegenų spaudimas“ pasyvumo laikotarpiais – leidau sau į tai žiūrėti kaip į visiškai teisėtą ir pilnavertį buvimą, net jei tai prieštarauja visuotinai priimtoms produktyvumo normoms.

„Mėnulio moterys“ mane iš tiesų dar labiau suartino ir su gamta, ir su kitomis moterimis – susiformavo savotiška seserija, su kuria šiltuoju metu laiku (kai buvo atpalaiduotas karantinas) jaunačių, pilnačių ar kitų svarbių astronominių datų proga bandėme susitikinėti pirtyje ar šiaip gamtoje, taip pat gerokai daugiau dėmesio skyriau žolėms.

Knygoje aprašytais ritualais aklai nesekėme, sugalvodavome ir savų, taigi daug ką dar bus galima panaudoti ateityje. Net jei būdavau viena (o dėl karantino taip buvo visą šaltąjį sezoną, ir knyga jo metu labai pravertė), jaunaties proga visada apžvelgdavau buvusį ciklą, išsigrynindavau gaires būsimajam ir, jei jausdavau poreikį, padarydavau kažkokį ritualą. Beje, šioje knygoje nebuvo skatinama, kaip dabar populiaru, kiekvieną jaunatį užsiimti svajonėmis, o ir man asmenišktai tas metas dėl energijos trūkumo man nelabai tam tinkamas. Kita vertus, svajonių apskritai tikslingai negeneruoju – jos pačios užgimsta spontaniškai tinkamiausiu laiku.

Ne visada atliepė knygoje paminėti specifiniai mėnesio dvasiniai augalai – galimai dėl to, kad jų vegetacinis periodas nesutampa dėl klimato juostos ar rūšies paplitimo, taigi šiemet jau remsiuosi vietinių augalų magijos žiniomis.

Beje, pagal senovės papročius ir zodiaką, metų ciklas prasideda nuo kovo lygiadienio ir Avino ženklo. Būtent tada realiai galime pajausti kylančią atsinaujinimo energiją. Taigi balandį, nors šiemet gamta atrodo vėluojanti, jau esu apsukusi metų ratą ir jaučiuosi kaip niekad susilygiavusi naujam ciklui – gamtos ritmo fone aiškiai jaučiu tiek savo poreikius, tiek vedimą, taigi su pasitikėjimu ir pasimėgavimu judėsiu rėdos ratu toliau.