Medžio elementas man patogus ne mažiau nei buvo vanduo, nes jis irgi yra priekyje (pirmas ar antras pirklauso nuo aplinkybių). Kaip ir minėjau praeitame įraše, jau norėčiau išnerti iš vandens būsenos ir pradėti veikti. Taigi medis tam patogus, nes jis yra absoliučiai orientuotas į augimą, tačiau viską daro be prievartos sau, išjausdamas, pasvarstydamas apie prasmę ir bandydamas. Tai stipriai susiję su savistaba, savirefleksija ir savianalize.

Nors medis ir introvertiškas – jis mieliau stebi, nei būna dėmesio centre, bet vis tiek nori būti prie chebros, taigi komandinis darbas jam padeda, o ne trukdo. Taigi šioje vietoje verta paminėti, kad savo patirtimis dalinamės slaptoje Rūtos Gurung Akademijos grupėje, tik tiek, kad šią savaitę dėl aukščiau minėtos priežasties šaršalo komentaruose buvo gerokai mažiau, nei vandens savaitę.

Kitas svarbus dalykas – medis labai sistemiškas – jam natūralu viską struktūruoti. Ar tai būtų informacija, ar daiktai, prieš pradėdama kažką su jais daryti, mėgstu susidėlioti viską į kategorijas/stalčiukus. Sakyčiau netgi toks kompulsinis įprotis – chaosą versti tvarka. Kadangi man visokie ciklai prasisuka labai greitai, noras susitvarkyti rašomąjį stalą, kilo dar prieš prasidedant medžio savaitei (nors mėnesį iki tol  ir rašiklių krūvos tik didėjo).

Ir tai liečia ne tik išorinę aplinką, bet ir vidinį pasaulį, kuriame įvesti tam tikrą logiką ir tvarką padeda medžio noras atkasti kiekvieno reiškinio šaknis, perprasti priežastinius-pasekminius ryšius.

Sujungus medžio sistemiškumą ir polinkį į darbą su savimi bei dar pridėjus polinkį į ritualus, mano atveju išsikeroja fetišizmas užrašinėms. Tiesiog matau prasmę fiksuoti ir analizuoti daugybę dalykų, tarp kurių neužsivelti būtinos atskiros užrašinės.

Rytais atskiram sąsiuviny rašau ryto puslapius (iš esmės dėl to, kad esu pradėjusi „Kūrėjo kelio“ programą), taip pat turiu paprastą dienoraštį (kuris dabar kažkiek dubliuojasi su ryto puslapiais, todėl jame pildau pagrinde saviugdos užduotis), vakarais pildau specialią, savaip sustruktūruotą užrašinę (kuri gal kaip nors virs komerciniu projektu). Savaitės/dienos užduotis/darbus rašau savadarbėje planuotėje, dienos bėgyje mintis pasižymiu mažoje užrašinėje, kurią galiu nešiotis (tik vis dar nelabai yra kur).  Pilnaties ir jaunaties užrašams turiu atskirą užrašinę, o mėnesio pabaigoje 4 kategorijų įvykiai/patyrimai pildomi į dar kitaip struktūruotą užrašinę, kad būtų patogu peržvelgti metų įvykius pamėnesiui.

Ir visa tai dėl to, jog sakoma, kad kiek savo gyvenimo dienų/savaičių/mėnesių/metų atsimeni, tiek gali ir planuoti į priekį. O užsirašant man dalykai atmintin išleidžia stipresnes šaknis, nekalbant apie smegenų stimuliavimą rašant ranka. Todėl jokių elektroninių planavimo įrankių nenaudoju.

Be minėtų užrašinių dar yra atskira, skirta blogo reikalams; dar viena – temų draftams; dar viena – profesinei informacijai; dar viena – mane sudominusių paskaitų konspektams, dar viena – užrašams apie žoles, dar viena – transformacinės magijos teorijai ir praktiniams darbams, dar viena – darbinių projektų einamiesiems užrašams, dar viena – keistoms idėjoms. Ir manau, kad tai yra ne viskas, nes atskira užrašinė guli prie kolonėlės – joje pasižymiu išgirstą fainą gabalą, dar yra pora (3) skechbookų iliustracijoms.

Žodžiu, kaip kam pasirodys nesuvaldomai daug! Kai manęs klausia, kiek tam skiriu laiko, tiksliai pasakyti negaliu, bet faktas, kad mano išorinis gyvenimas mažiau intensyvus nei vidinis – netgi vasarą, kai nėra karantino. Tačiau kuo daugiau stebiu ir fiksuoju, tuo daugiau Visatos vedimo matau.

Ir pamiršau dar vieną – specialią užrašinę, skirtą „medinėms eilėms“. Jas taip pavadinau būtent tą savaitę, nes visi gavome užduotį, kurią buvau dariusi „iš Tylos“ stovykloje – pasižymėti atitinkamą kiekį vaizdų,  garsų, kvapų ir skonių, taip pat išgirstą frazę ir savo mintį. Ir iš to sukurti eilėraštį. Taigi turiu užrašinę, į kurią po kelionių ar šiaip man reikšmingų patyrimų, užsirašau nerimuotas eiles. Jos labai paprastos – stiliuje „ką matau, ką dainuoju“. Poeziją kiek kitaip suprantu, todėl tuos užrašus (su labai retom išimtim) pasilieku tik savo atminčiai.

Medžiai yra stebėtojai, todėl jie ne tik geriau pastebi detales, bet ir mėgsta jas įamžinti, taigi jų silpnybė – nuotraukos, įamžinančios mėgavimąsi kasdienybe. Tačiau kelionių ir gyvenimo įvykių atsiminimams skirtos ne tik nuotraukos, bet ir kvapų „kolekcija“. Pavyzdžiui, Portugalija ir Ispanija man asocijuojasi su figmedžiu kvapu (pagaliau gavau tiksliai jį atitinkantį namų kvapą!), Pranzūzija – su mimozomis, O Italija – su apelsinmedžiais ir mandarinmedžiais. Taip gali būti dėl to, kad kvapai – būtent medžio medžio valdomas jutimas.

Taigi jau pirmą medžio elemento savaitės dieną, kol rašiau ryto puslapius, pasidžiaugiau naujos plaukų kaukės mėlynių ir šalavijų kvapu bei žaliu dantų šepetuku. Beje, žalios atspalviai – mėgstamiausia medžio spalva. Brandus medis – gali mėgti ir purpurinę (matyt, ne veltui pasirinkau tokį dviratį). Tiesa, rūbų patogumas, skirtingai nei grynam medžiui, man nėra priotitetas, todėl absoliučiai nebemėgstu ir esu atpratusi nuo kelnių. Tačiau medžio savaitės proga išsitraukiau ir chaki spalvos kelnes, ir seną žalią vilnonį megztinį, ir su nostalgija prisiminiau kitus samaninius daiktus, su kuriais kol kas tiesiog nėr kur išeiti.

Apskritai sensoriniai įspūdžiai – labai mediškas santykis su pasauliu. Todėl man, kaip medžiui, patinka pirtis; jaunaties ir pilnaties ritualai – ypač, kai tai darai su seserija. Apskritai medžiui labai norisi būti gamtoje, taigi žoliavimas yra vienas iš mano pastaruoju metu vystomų pomėgių. Tačiau būtent šią savaitę nepavyko išsirauti niekur daugiau, tik kaip penktadienio vakarą pasivaikščioti po Vingio parką.

Kalbant apie sveiką gyvenimo būdą ir ritualus, vienas iš prasmingiausių man atrodo vedinis požiūris į dienos režimą, kuomet orientuojiesi pagal gunas – satva (tyra, balansavimo energija), radžas (aktyvi, projektuojanti energija, tamas (pasyvi, inertiška energija). Ir tai gerokai keičia gulimosi (būtinai iki 22 h), kėlimosi ir psichofizinių praktikų (būtinai iki 6 h) laiką.

Tiesa, medžio savaitę man prie šios rutinos grįžti nepavyko, tačiau vis dėlto kas antrą dieną jau pavykdavo rytais kiek prasimankštinti, o 10-14 h skirti didžiausio aktyvumo reikalaujančiai veiklai. Taigi per šią savaitę man gan gerai sekėsi kasdien užtušuoti rutuliukus ties dauguma suplanuotų veiklų – be suplanuotų tekstų rašymo, sugebėjau sukonspektuoti net 3 knygas. Tokia veikla, be medžių, galėtų užsiimti nebent metalai (bet tai dar ateityje).

Manau, kad medžiai, labiau nei kiti elementai, linkę gydytis natūraliomis priemonėmis (net jei tai reiškia gulėti po kaldra ir nieko nedaryti), sveikatintis ne tik per buvimą gamtoje ir subalansuotą dienos ritmą, bet ir per mitybą. Taigi šią savaitę sėkmingai grįžau prie nesudėtingo, bet sąmoningai pasirinkto ir atidžiai gaminamo naminio maisto (beje, medį atspindi rūgštus maistas, o skatina sūrus).

Man idealas apskritai atsisakyti atsitiktinių pavalgymų ir maitintis kiek įmanoma pagal planą, nors šią savaitę idealiai susistyguoti nepavyko. Siekti idealo turbūt ir nėra medžio stichija – jam turbūt patogiau susiplanuoti, bet veikti iš pajautos. Ir man rodos, kad medis principingai (dėl tvarumo sumetimų) netoleruoja maisto išmetimo, todėl beveik visada randa būdų, kaip efektyviai sunaudoti produktų likučius.

Taigi namų „restorano“ vakarienė penktadienio vakarą, baigėsi ugniška idėja – miegoti ne miegamojo lovoj, o ant čiužinio prie židinio. Taigi šeštadienį prasidėjo išankstinis Valentino dienos šventimas, pasibaigęs rytiniame duše su braškėmis šampane (apie ugnies elementą – jau kitą savaitę).