Artūro Tereškino naujausia knyga „Bjaurūs jausmai“ mane sudomino pirmiausia dėl pavadinimo – ši tema tikrai yra aukštoje pozicijoje terapinės kultūros agendoje. Be to, reikiamą duoklę reikia atiduoti ir knygos bendraautoriui Adomui Danusevičiui, kurio bjaurokos stilistikos piešiniai ir toksiškos spalvos knygos viršelis tikrai puikiai susigrojo su knygos turiniu.

Leidėjas „Idėjos ir komunukacija“ man negirdėtas (kadangi neradau puslapio, užuodžiu saviškių tinklą), bet leidinio forma vizualiai ir taktiliškai man patiko (netgi knietėjo pačiai markeriais pripiešti tuščius lapus).

Sociologijos prof. dr. Artūro Tereškino veikla man kažkiek žinoma, bet esu skaičiusi tik vieną pirmųjų jo knygų „Intymios erdvės, vieši gyvenimai: kūnas, viešuma, fantazija“, ir buvau dar vienos pristatyme „Knygų mugėje“, taigi nebuvau tikra, ko iš šios knygos galiu tikėtis.

Peržvelgus turinį, temos pasirodė daug žadančios – nuo aukos mentaliteto, panikos kultūros iki laimės pramonės, nesėkmės formulės, kultūrinių karų ir smurto,  prasieinant per tokius „nepriimtinus“ jaumus kaip pagieža, neapykanta, žiaurumas, nuobodis, apatija ir pan.

Internete šių esė nebuvau skaičiusi, ir iš sociologijos prof. dr. tikėjausi įžvalgaus, susimąstyti skatinančio skaitinio. Kažką iš to turinio gavau, nes buvo cituojami man nepažįstami autoriai, kalbantys apie aspektus, apie kuriuos aš įprastai nemąstau. Pvz,  manęs neintriguoja nei „mačizmo“ nei „queer“ kultūra, taigi jų studijų aktualijos buvo visai įdomios.

Tačiau knyga turi tą internetinio papilstymo skonį, kuriame trūksta akcentų, padedančių perprasti autoriaus poziciją – ypač bendražmogiškais klausimais. Galima būtų galvoti, kad autorius sąmoningai nuo to sociologiškai nusišalina, jei ne emociškai užtaisyti, kai kuriais atvejais suasmeninti ir į konkrečius žmones nurodantys feisbukinio lygio pafleiminimai specifinėmis temomis. Kaip pvz. „Reikia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau visi šie nusimušusio moralinio kompaso herojai, ciniški prekeiviai ir kraštutiniai dešinieji, kurių ligota vaizduotė apsėsta sekso ir pornografijos, atsidurs istorijos sąvartyne (…)“.

Knygos pavadinimas tokius stilistinius viražus tarsi pateisina, ir postmodernistiniu požiūriu į tekstus galima iš esmės pateisinti bet ką. Bet man vistiek liko įspūdis, kad kiti tepami tuo, kuo pats kvepi.

Ta proga pacituosiu sakinį iš kitos knygos – G.Palekaitės „Schizmatikai“, kurios herojus M.Bakuninas (meninio perfomanso kontekste) sako: „tikras demokratas myli tik kitą tikrą demokratą“. Taigi iš esmės galvoju, jog nemaža dalis žmonių, kovojančių už toleranciją, iš tiesų yra tolerantiški tik savo pačių pažiūroms.

Taigi bendrąja prasme A.Tereškino liečiamos temos man yra įdomios, tačiau fonuoja socialinis angažuotumas, o žaidimas į vienus vartus yra per daug nuspėjamas.

Įprotis schematizuoti, hiperbolizuoti, taikyti dvigubus standartus „savam“ ir „svetimam“, o į status quo pasikeitimą reaguoti gynybiškai yra bendražmogiškos prigimties dalis. Taigi tas, kuris pretenduoja būti suprastas, pirmiausia turėtų siekti pats suprasti kitą. Klausimas, kiek „Blogi jausmai“ praplečia tą supratimą, pabaigus knygą man liko atviras.

Norėtųsi tikėti, kad sociologijos daktaras, pasikaustęs tyrimais ir statistika, geriau už skaitytojus žino visuomenės „laimės receptą“, kurį atseit, lemia ekonominis išsivystymas, demokratija, aukštesnė socialinė klasė ir panašūs dalykai. Aš būčiau linkusi abejoti tokių tyrimų autorių matavimo instrumentų „tiesumu“ ir apskritai tokio abstraktaus pojūčio ir kompleksinio reiškinio perpratimu.

Mano supratimu, kad dauguma išorinių ir, atseit, objektyvių bandymų sustiprinti laimės indeksą veda prie visiškai priešingo efekto. Tą pabrėžia ir savo straipsnyje antropologijos dr.  Daiva Bartušienė: “Darome daug dalykų, kurie, regis, turėtų padėti mažinti socialinę atskirtį, skurdą, kitoniškumo baimę, sveikatos netolygumus, tačiau paaiškėja, kad neretai tos priemonės sukuria tik dar daugiau problemų”.

Be to, man pasirodė, kad autorius, pasitelkdamas kitų autorių citatas, jei ne kritikuoja, tai bent jau rimtai kvestionuoja terapinę kultūrą, tarsi ji būtų išorinių pastangų keisti situaciją pakaitalas. Mano subjektyvia nuomone, terapinės kultūros suvešėjimo sąlyga ir buvo tai, kad išoriniai pokyčiai neapsiėjo be gan rimto šalutinio poveikio. Juk kai kurios valstybės,  atitinkančios aukščiau minėtus kriterijus ir gerokai pasistūmėjusios išorinių pokyčių įgyvendinime, vis tiek turi pakankamai rimtų bėdų psichine sveikata – ir tai ne mažiau, o gal ir daugiau liečia būtent jaunąją kartą.

Savižudybių statistika yra nepakankamas visuomenės sveikimo rodiklis, atsižvelgiant tai, kad vis didesnė visuomenės dalis (įvertinus pscichoktyvių preparatų pardavimus) balansuoja ant pakenčiamo depresyvumo ir nerimo ribos. Taigi  pirmai pradžiai reiktų pripažinti, kad visi pokyčiai yra ne laimės sąlyga ar, juolab, garantija, o socialinis eksperimentas, kurio rezultatus nėra taip paprasta (o kartais ir nenaudinga) įvertinti objektyviai ir, juolab, ilgalaikėje perspektyvoje.

Man keista, kad užmirštama paprasta tiesa, jog pokyčiai, kurie nėra palaipsninio, savanoriško vidinio virsmo rezultatas, o yra prievartiniu būdu diegiami iš išorės, automatiškai sulaukia gynybinio atsako. O visokiausių rūšių fobijos nurodo į autopilotines reakcijas, kurių dugne slypi ne pasirinkimas jaustis ar galvoti vienaip ar kitaip, o trauminė patirtis, kurią patiria taip vadinama „privilegijuotoji“ dauguma.

Narkotikų kontrolės ir tabako departamento duomenimis, kas antras Lietuvos žmogus šeimoje savo kailiu patyrė priklausomybių daromą žalą, o dar pridėjus šeimas, kurių disfunkciją lėmė ne priklausomybės, o banali iš kartos perduodama prievarta, nepamirštant ir epigenetinių nacionalinių traumų, suvoki, kad „funkcionalias“ sąlygas vystytis asmenybei turėjo mažoji piliečių dalis.

Taigi, visi save vadinantys mažumomis, šia prasme yra daugumoje. Kai susikerta pažiūros ir interesai, visos pusės turi teisę į bjaurius jausmus, kurie iš tiesų yra savaip produktyvūs. Tačiau atsakomybė už santykį visada atitenka sąmoningesniam. O daugumoje sąmoningumas bus reprezentuojamas dar labai negreitai.