Sekmadienį, Valentino dieną, kaip įžangą į ugnies elemento savaitę, nusprendžiau pasidaryti pasimatymą su vidiniu kūrėju (tai yra „Kūrėjo kelio“ programos, kurią pradėjau 3 savaitėm anksčiau, dalis). Ta proga sugalvojau „Bjaurių jausmų“ degtukų dėžutes. Pagalvojau, kad visai fun, parašius bjaurų laišką, sudeginti jį degtukais iš neapykantos ar pagiežos dėžutės.
Ne kviekvienas pasimatymas su menininku mane užveda. Tiesa, tokių buvo dar prieš pradedant šį „5 еlementų“ iššūkį, kuomet įsikvėpiau nuo #natiurmortasalaFrida – paskatinau ir kitus kurti tokius ir žymėti šia grotažyme.
Taigi būtent šviesa – spontaniška saviraiška, kuri dar ir įkvepia kitus – yra pagrindinis ir skiriamasis ugnies elemento bruožas. Nežinau, kaip su kitų įkvėpimu, bet pasiduoti spontaniškiems kūrybos impulsams man visada buvo norma. Užsidegi ir padarai. Bet, jei kažkas sutrukdo sumanymo spontaniškai imtis, dažniausiai padegi ir užgęsti – tai lemia ugnies nepastovumas, permainingumas.
Taigi nors didelę dalį gyvenimo ryžai dažiausi plaukus, ugnies elementas manyje tikrai nedominuoja. Kad to potencialo noriu ir stokoju, rodo mano alterego – Heilė, kuri man yra visiškas ugnies įsikūnijimas. Beje, ji lygiai tokio pat spontaniško užsidegimo rezultatas.
Taigi pirmas ugnies elemento savaitės rytas prasidėjo nuo kojų nagų lakavimo trimis skirtingomis spalvomis (raudona, rausva su blizgučiais ir auksine), o vakaras pasibaigė raudonu geliniu manikiūru, kurį gyvenime prieš tai esu dariusis du kartus (ir tik pirmasis buvo raudonas, o antrasis – prancūziška klasika, labiau tinkanti metalui). Kartu su manikiūru šoviau ir antrą zuikį – aptarėm bendrai su drauge planuojamą projektą, kuriam tą pačią dieną gimė ir pavadinimas.
Galvodama apie ugnies stilių, kurį žmonės dėl kontrastingumo, netikėtumo, provokatyvumo vadina „prie meno“, dar medžio inercijoje suinventorizavau raudonus drabužius. Jų pasirodė tikrai nemažai – ir į sportą, ir į balių. Tačiau raudonas rūbas toli gražu dar nėra ugnies triumfas, taigi išsitraukiau meniškiausią savo megztinį-suknelę, prie kurios priderinta ir beveik rastamaniško dydžio beretė. Perkant prieš daug metų šitas komplektas man pasirodė pakankamai savotiškas.
Ir nuo tos įkvėpimo diktuojamos dienotvarkės prasidėjo kasdienybės chaosas: ryto puslapius rašydavau priešokiais kone pusę dienos, apskritai 3 puslapių normą (kurios nebuvau pažeidusi beveik 40 dienų) leidau sau trumpinti iki 2 аr net 1, jei norėdavau griebtis kokios kitos veiklos. Lengvas požiūris, neteikiant reikšmės taisyklėms, yra įprastas ugniai – kam daryti, kaip visi, jei fainiau daryti pagal save?
Valgiau kas pakliuvo, kad ir baltą mišrainę pusryčiams, nes visą savaitę nėjau į parduotuvę ir verčiausi su tuo, kas yra, per daug nesukdama galvos. Svajonių gyvenime, kuriame norėčiau nesiknisti smegenų buitiniais reikalais, turėčiau virėją, valytoją ir asistentą ūkio reikalams (bet čia jau žemės bajeriai). O ugnies savaitę nusuprendžiau atsisakyti ir savo turbo kavos, kuria taip džiaugiausi vandenišką savaitę.
Kartą pavyko pavalgyti pas mamą, kur nuvažiavau išsipuošusi taip, kad kilo klausimų, kur išsiruošiau. Traukti iš spintos rūbus ir juos matuotis, jungiant į man visiškai nebūdingus derinius, nesutrukdė ir artėjantis darbinis online pokalbis – staipiausi vos ne iki paskutinės minutės.
Tačiau, neradusi asimetriško sukirpimo sijono, eilinį kartą pasigailėjau, kad tam tikru laiku buvau paveikta „metalinės“ minimalizmo propagandos ir, stengdamasi kiek tik galiu apsimažinti, per krausymusis praradau daugybę afigienų drabužių. Daugybę! Jei galėčiau atsukti laiką atgal, tikrai to nedaryčiau. Dabar belieka tik mintyse vartyti #inventoryoflostthings. Gerai, kad dar išsaugojau dvi dėžes per gyvenimą prikauptų aksesuarų.
Taigi besičiudydama su tuo, ką turiu, supratau, ką iš tiesų reiškia derinimas – kai derini viename stiliuje, viskas aišku ir paprasta, tačiau suderinti skirtingų stilių dalykus yra meistriškumas. Aš netikiu, kad nurautai besirengiančios ugnys savo aprangos detalių nederina – neabejoju, kad derina, tik kitiems elementams nesuprantamu būdu.
Nors mano giminės moterims visada rūpėjo (ir teberūpi), ką žmonės pasakys, pati su savo deriniais laisvai išeičiau į gatvę. Juk dar visai neseniai rašydama „Grožio ir blogio bibliotekos“ apžvalgą, svarsčiau, kaip man aplinkoje trūksta ekscentriškumo ir polėkio. Šituose fejerverkuose, žinoma, nebuvo apsieta ir be erotinės fotografijos aistrai pakurstyti (be karščio ugnis būtų ne ugnis), kurią bent pusmetį buvau primiršusi.
Ko mažiausiai tikėjausi, kad uodega taip užsidegs stiliaus eksperimentais – gavosi, kad fotosesijomis užsiėmiau 4 dienas iš 7 – iš viso to radosi 9 įvaizdžiai. Netgi kilo mintis ant bajerio pasikurti profilį TicToc‘e – netgi buvau sugalvojusi pavadinimą, tačiau elementariai pritrūko laiko (o ugnies savaitei pasibaigus, nugeso ir entuziazmas). Bet užtat dukart išdrįsau savo “Instagrame” papostint selfį (tiek, kiek per visus 6 metus, kuriuos turiu profilį) ir prie vieno dargi pridėti ir “medines” eiles.
Su draugėm kartais paspangstame, kad senatvėje tikrai būsime kaip filmo „Amžinai stilingos“ herojės. Kai galvoju, iš kur to pomėgio kojos dygsta, prisimenu net daželio laikų savo preferencijas dėtis vieną raudoną kojinę, o kitą geltoną (kurių aišku niekas nepalaikė), tai pat susižavėjimą raudonomis lakierkomis ir raudonu sarafanu su baltais taškeliais. 0 mokyklos laikais norėjau būti drabužių dizainere ir paišinėjau visokius derinius, tačiau nemokėjau akademinio piešimo ir žinojau, kad be jo į dailioškę neįstosiu. O apie stilistus tuomet, man rodos, dar nebuvo girdėt…
Ugnies savaitę fotografavau ir vandens savaitės įrašo viršelį, taigi įprastine viena versija nepavyko apsiriboti – šįkart teko rinktis iš 4.
Buvo ir daugiau ekspromtų – pvz. vasario 16 pasigavau idėją fotkinti trispalves knygas (tinka ir kovo 11😊), tačiau vietoj vienos versijos taip pat padariau 6. Iš to kilo idėja komunikuoti per knygų, sukrautų į krūvą, pavadinimus tarsi tai būtų #užkoduotipranešimai.
Į savaitės galą per tas nesibagiančias idėjas jaučiausi peredegusi, vieną naktį neužmigau net iki 4 h. Bet ugniai, kurią domina tik įkvėpimas ir jo realizacija, normali dienotvarkė negalioja. Simboliška, kad būtent ugnies savaitę kilo idėja miegoti galvą padėjus priešingoje lovos pusėje. Patikėkit – visiškai kitoks jausmas.
Taigi ugnies savaitė, nepaisant jos chaotiškumo, buvo pati produktyviausia. Į patinkančias veiklas įsitraukdavau nuo poros iki 5 val. Taigi penktadienį apsidovanojau šampės buteliuku ir desertu. Tarsi žemės elemento šauklys paskutinę savaitės dieną atėjo užklausa dėl galimo mano įsitraukimo į projektą, kuris gerokai nutolęs nuo to, kas mane veža. Tačiau prabudusi žemė pasakė, kad pinigų niekada nebūna per daug (apie tai – jau kitą savaitę).
Leave a Reply