Nors žemė apie save žinoti davė dar aną savaitę su darbinėmis užklausomis, pirmoji šios savaitės diena dar buvo visiškoj ugnies įtakoj. Parašiau du pirmus kartus – apie medžio ir ugnies savaites, po to pusę vakaro dėliojau „Tapatybės“ temos koliažą. Nekalbant apie kitas spontaniškas veiklas.

Tačiau tądien jau vieną užduotį, su kuria būčiau turėjusi verstis per galvą, kaip ir pritinka žemei, delegavau brangiajam. Ir pasigailėjau, kad ugnies sponatiškumo įtakoje sutrumpinau masažą pusvalandžiu, kad išeitų du vietoj vieno (nors brangusis jau pažadėjo padovanoti dar). Bet ir tai geriau negu nieko – papildomą kartą vidury savaitės pagulėjau vonioj. Ir nustojau indus plauti rankomis – kasdien gainiojau indaplovę. Beje, jei ne pilnatis (o prieš pilnatis ir jaunatis tvarkausi būtinai – tarsi prieš svečius), žemės savaitę būčiau ir nesitvarkiusi, nes toks užsiėmimas tikrai nėra topinėj pozicijoj žemės dienotvarkėj.

Tačiau čia tik gėlytės. Tikroji žemė man visu gražumu pasirodė tik antradienį, berašant ryto puslapius. Jei per ugnies savaitę taip nekantraudavau kažką daryti, kad išspausdavau vos vieną ar du (vietoj standartinių 3), tai žemei įsitvirtinti prireikė 4. Taigi būtent rašydama praregėjau, kaip ji su manim iki šiol kalbėjo (o aš jos nesupratau, ir nevertinau – netgi neigiau).

Pavyzdžiui, prabangiam Rygos Kipsala rajoniuke, ant Dauguvos kranto, su nedidele jachtų marina ir per vitrininius langus matomais dizaineriškais baldais. Einant per naujos statybos Paupio rajoniuką Vilniaus Užupyje, blykstelėjus minčiai „o kas būtų, jei vieną dieną tiesiog atsibusčiau gerokai prabangesniam gyvenime“ ir pan. Nekalbant apie kokį nusižiūrėtą dvarelį, kurį mielai įrengčiau.

Tačiau žemės man visada atrodė gerokai perdėm išsinešusios – tiek savo poreikiais, tiek apranga. Juolab, kad pati niekad nesukau galvos dėl brandų ir prestižo. Pirkti keistas kepures, kurias būtų galima užskaityti kaip „žemiškas“ mane labiau skatina provokatyvi ir kontrastinga ugnis, nei žemė, mėgstanti “tikrus daiktus už brangiai”. Tai, ką nufotkinau įrašo viršelyje, galėtų apsirengti nebent mano ugnis, o ne žemė, kuri yra gerokai nuosaikesnė. Arba rafinuotesnė, atsižvelgiant į mano pomėgį vintažui.

Bet kokiu atveju, žemės mėgsta turėti daug – taigi jų apetitas kai kam gali pasirodyti kaip godumas. Pavyzdžiui, 20-30 buteliukų kvepalų (pas save suskaičiavau 9, nekalbant apie puspilnius, atiduotus mamai), arba pasilyginimas „o kiek tu turi skrybėlių?“ (aš suskaičiavau 7 rudenines ir 4 vasarines) ir pan.  Žinau, kad tai kvepia mieščioniškumu, bet su metais pastebiu, kad man vis labiau prie širdies turėti ne po keletą daiktų iš patikusios serijos.

Todėl šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad žemės iš tiesų yra labai jau įvairios – nuo su vandeniu sumišusio purvelio ar takaus smėlio iki derlingo juodžemio, tvirtos uolos ar net tūkstantmečius besiformavusio brangakmenio.

Vis dėlto, kadangi jos, labiau nei kiti elementai yra orientuotos į asmeninę naudą (visuomeninę – tik jei yra skaidrios), paprastai intuityviai jas apeidavau ir pati jos pasireiškimo vengiau kaip maro. Manipuliavimas (kuris realiai vyksta nuolat ir nesąmoningai) man visada atrodė ne tiek žemas, kiek gėdingai lengvai nuskaitomas.

Be to, kad žemės dažnai (kol nenuskaidrėja) dirba itin gerai apmokamą, nors ir nelabai mylimą darbą, nes pinigų niekada nebus per daug. O aš sau tiesiog to nebegaliu leisti – siekti nuolat kontroliuoti situaciją man dabar atrodo kančia, o ne privilegija!

Tačiau turėjau tokį tyzerį ugnies savaitės pabaigoje – vardan žemės sutikau paskaičiuoti, kiek kainuotų mano darbas su gana įkyriu projektu. Tačiau po to, kai sekmadienio vakarą sugaišau 1,5 val. besigilindama į biurokratines pisulkas,  potencialus užsakovas nesiteikė man net atsakyti. Na, aš ir mano žemė palauksime kito karto, kai kažko prireiks. Turėkite omeny, kad užsišikusi žemė (jei per laiką nenugaruos) gali kerštauti, be to, asimetriškai  – net nesuprasit kas dėl ko. Tęsiant tą pačią temą, kai ryto puslapiuose į šuns dienas išdėjau kitą panašiai pasielgusią pažįstamą, ji gal po kokio mėnesio tylos paskambino tą pačią dieną.

Dar ugnies savaitę sulaukiau skambučio iš seno pažįstamo, kuris, atkreipęs dėmesį, kad rašau nemažai knygų apžvalgų, perklausė, ar negalėčiau kažkiek jų surinkti provincijos pataisos namams. Pasakiau, kad gerai, o žemės savaitė buvo idealus laikas tuo užsiimti. Nors vedama draugiško medžio ir spontaniškos ugnies viešame akcijos skelbime  pasisakiau, kad galiu privažiuoti pasiimti knygų, aukotojai patys mane nuo tos pareigos atpalaidavo – beveik visi patys atvežė knygas. O iš vienos skaitytojos netgi gavau narcizų puokštę – už tai, ką darau ir rašau. Taigi mano žemė buvo kaip reikiant pamaloninta:)

Įdomiausia, kad ši akcija tarsi paskatino energetinius mainus, nes tą pačią savaitę gavau siuntinį iš „Alma litera“: naują nuosavą „Kūrėjo kelio“ egzempliorių ir dar vieną visiškai netikėtą knygą, kurią pasiliksiu skaityti link pavasario lygiadienio, kai bus laikas vykti pasisveikinti su mišku (žemei gamta svarbi kaip ir medžiui). Dar porą knygų užsakė brangusis, kuris žemės savaitę išpildė kitokių pageidavimų;)

Taigi veiksmo buvo nemažai – vienu metu jau jautėsi chaosas, kurį reikėjo iš naujo prioritetizuoti. Nors ir šiaip savaitės darbus dėlioju į 4 prioritetų kategorijas: A – noriu, ir svarbu B – nenoriu, bet reikia C – noriu, bet nesvarbu D nei labai noriu, nei svarbu. Kiek man sekasi tuo vadovautis, kaip paslaptis mokanti sauganti žemė nutylėsiu.

Tačiau žemės savaitės proga savo iniciatyva padariau ir kitokių įdomių sąrašų – žmonių, kuriems pavydžiu (užduotis iš „Kūrėjo kelio“); žmonių, kurie man yra autoritetai; žmonių, kurie galėtų man būti naudingi. Toks požiūris, kadaise ištransliuotas tūlo Žilvino Grigaičio, man visada atrodė gėdingas, tačiau suvokusi, kiek mano gyvenime yra neproduktyvių pokalbių, pagalvojau, kad balanso dėlei toks priėjimas prie reikalo gal ir pravers. Spėju, iš ten pat mano senas noras turėti pokalbių klubą Kudirkos salione.

Žemės mėgsta pokyčius sau naudinga kryptimi, taigi bandžiau pasėti norimą sėklą tam tikromis užuominomis, bet kol kas nesudygo… Taip pat šią savaitę panaudojau beveik atvirą spaudimą, kad jau reikia būtinai pakeisti aplinką, ir pirtis pas diedulį (žavinti medį ir vandenį) šįkart netiks – noriu apartamentų Druskininkuose, kur galėčiau padirbti įkyrų, metalo savaitei numatytą darbą.

Su kiekviena diena ir vis ankstyvesniu atsikėlimu mano žemės temperatūra kilo – ėmė lydytis plienas. Penktadienį startavau 6 ryto su rimtu darbu, o diena baigėsi seniai lauktu ir nepigiai kainavusiu tarptautiniu seminaru. Tą patį vakarą pagalvojau, kad išmečiau pinigus veltui, nes 20:00-24:00 h apdoroti informaciją ir dar praktikuotis svetima kalba yra toli už mano komforto ribų. Tačiau žiūrėdama priekin į metalo savaitę, nusprendžiau ignoruoti sekinantį ankstyvą kėlimąsi ir vėlyvą gulimąsi, per dieną stengiantis nuveikti kuo daugiau.

Paskutinę savaitės dieną turėjau dar ir patį atsakingiausią pastarųjų mėnesių reikalą – kas, prie ko ir kaip, atskleisiu turbūt jau metalo savaitę – tačiau jis mano batareiką iškrovė beveik galutinai.

Taigi tą vakarą nusprendžiau save apdovanoti pirkiniu – Taro kortomis: kadangi negalėjau pasirinkti iš dviejų variantų, užsisakiau abi patikusias kalades (ach tas žemės apetitas). Nors tikėjausi (kadangi žemės mėgsta rankdarbius) iš savos gamybos aliejaus pasidaryti kremą ir pasodinti hiacintus, rankos dėl laiko stokos elementariai nebedaėjo.

Savaitę baigiau slaptoje Rūtos Gurung akademijos grupėje parašiusi odę apie savo vertes, kurias galiu suteikti žmonijai (hiperbolizuoju – užduoties esmė buvo kiek žemiškesnė). Tai supratau, kad man apskritai nėra lengva mąstyti per rinkos poreikių prizmę, nes tarnauju ne jai, o Generaliniam Užsakovui. Einu ten, kur veda; su tuo, su kuo šaukia; darau tai, kame jaučiu postūmį.

Bet pagundai įsivertinti eurais per mėnesį (klasikinė pinigų manifestacija) visgi neatsispyriau. Kokiu principu tokie dalykai materializuojasi (o man yra taip buvę – ir stambiu mastu), sunku pasakyti (nes lygiai taip pat buvo atvejų, kai nė kiek nepajudėjo). Bet palaukime metų galo – tuomet viščiukus ir susikaičiuosime.

mano tikroji žemė