Savaitė su metalo elementu

Kaip jau ir minėjau rašydama apie žemę, metalas man įsijungė gerokai anksčiau, nei prasidėjo jo savaitė. Metalo principas yra „aš galiu“, ir nerasi didesnio perfekcionisto nei šis elementas. Jaunos moterys, aplinkai norinčios įrodyti, ką jos sugeba, dažnai iš tiesų tampa itin konkurencingos, kategoriškos ir aštrios. Tačiau, kaip rodo praktika, vietoj laisvės ir pasitenkinimo savo pasiekimais dažnai ateina tik  priklausomybė nuo aukštų standartų ir su tuo susijusi įtampa.

Mano atveju tai irgi galiojo. Tačiau nežinau, ar tai keista, ar dėsninga, jog vidinę transformaciją patyriau būtent metalo būsenoje. Ir tai nereiškia, kad metalas buvo sunaikintas – jis tiesiog tapo kur kas aukštesnės prabos.

Tas metalinis „aš galiu“ jausmas man buvo toks visuminis, kad jaučiausi vos ne kyborgas –  tačiau ne tiek fizine prasme (nors tuo metu buvau pasiekus man sunkiai įkandamą fitneso lygį), kiek psichologine. Juolab, kad vietoj tipinės metalo įtampos buvo išsigryninęs absoliutus pasitikėjimas Visata ar – kitaip tariant – tuo, kas yra.

Taigi metalinis skonis man puikiai pažįstamas, tačiau jau labai seniai jo nejaučiau. Proga jam atsinaujinti buvo į žemės savaitės pabaigą sukritę du iššūkiai – pirmasis „Savęs repeticijų“ epizodas, kuriame startavau vedėjos amplua, ir pagaliau atrastos man rezonuojančios psichoterapinės krypties, paremtos nedualiu požiūriu, praktiniai mokymai.

Šie abu dalykai pareikalavo daug mano energijos, taigi po žemės savaitgalio jaučiausi visiškai nusikalusi. Fizinė to išraiška buvo pojūtis, lyg krūtinę būtų suspaudęs metalinis šarvas. Seniau nuolat gyvenau su tokiu, jo net nejausdama (pirmą kartą suvokiau, kokiame nerimo fone funkcionuoju, kai patekau į Santariškes ir gavau arkliškas dozes vitamino B komplekso). Taigi dabar aiškiai pamačiau, kad kai prisiplanuoju daug užduočių, ryte įkvepiu ir kapoju, iškvėpdama tik vakare, išsitiesusi lovoje.

Taigi pirmas vaistas nuo tokio dalyko yra kaip minimum kartą į dieną atsidarius langą ramiai ir giliai pakvėpuoti (metalui ypač tinka kvėpavimo pratimai arba fizinės praktikos, kuriose kvėpavimas yra labai svarbus). Kadangi metalą veikiantis jutimas yra kvapai, vienu gyvenimo periodu mėgau naudoti difuziorių su eteriniais aliejais (apstojau tik sužinojusi, kad jie pavojingi metalo totemui – katėms). Dabar dažniau – ypač rašydama ryto puslapius – užsidegu kvapią žvakę. Jei mano žemei labiau imponuoja bibliotekos kvapai, tai metalui patinka švarus japoniškas kvapas.

Kalbant apie kvepalus, turiu pasakyti, kad iš karto atmetu kvepalus, kurių buteliukas man nepatinka. O šia prasme mano skonis labai ribotas – jam įtinka tik lakoniško dizaino buteliukai. Deja, nei vieno iš šiuo metu savo naudojamų kvapų negalėčiau vadinti metališku. Atminčiai turiu tik seną buteliuką su lašeliu kvepalų, primenančių metalinės transformacijos laikus. Taigi šiai savaitei kvapų teko pasieškoti tarp mėginukų, apie kuriuos buvau visiškai užmiršusi.

Lygiai taip pat mano drabužinėje mažoka tipiškų metalinių drabužių. Mano supratimu, metalai vieninteliai moka taip gerai atrodyti su mėlynais džinsais, baltais marškinėliais ir baltais kedais (nenustebčiau, kad būtent metalams ir yra skirti tie jutubo testai, kuriuose rodoma, kad pigūs no name marškinėliai ar džinsai tikrai ne blogesni už keliasdešimt/kelis šimtus kainuojančius brandinius). Reikia suprasti, kad metalams svarbu ne tiek prekės ženklo prabanga (kaip žemėms), kiek jo kokybė, vertybės ir tvarumas.

Metalai yra iš tų žmonių, kurių rūbai visą laiką atrodo beveik nauji, o mes žinome, kaip balti marškiniai ar marškinėliai greitai pakeičia atspalvį ir nebespindi ta idealiai balta. Taigi nors baltų drabužių turiu, jie metalinio grožio standarto toli gražu neatitinka. Beje, mano mėgstamiausios yra baltos spalvos gėlės, nors šios savaitės pradžioje, dar žemės poveikyje, vietoj baltų frezijų nusipirkau spalvotų tulpių.

Grįžtant prie metalinių spalvų – kadangi metalai, nuolat matuojantys viską savo aukštų standartų liniuote, yra poliariški, taigi jiems tikrai tinka klasikiniai baltos/smėlinės/nude ir juodos/tamsiai mėlynos kontrastai. Jie ir pilkoje – spalvoje, įkūnijančioje moterišką metalą – geba atpažinti daugybę niuansų.

Pamenu, kaip aukščiau minėtu laikotarpiu vienam žmogui argumentavau, kodėl pilka ir kūno spalva man taip imponuoja. Ryškių spalvų deriniai man asocijuojasi su dominuojančiu ir dažnai paviršutinišku blablabla, kurio norisi vengti, kai užaštrėja juslės. Man patinka specifiniai kvapai, garsai, labai skirtinga muzika, ekspresyvi kalba ir šiaip emocijos. Jei visam tam dar būtų spalvotas fonas, tai jau tikrai būtų per daug. Taigi pilka – nei tuštuma kaip balta, nei bedugnė kaip juoda (arba ir tai, ir tai vienu metu), todėl vienareikšmiškai susijusi su pusiausvyra ir harmonija. Skirtingai nei kitos spalvos, kurios neša aktyvią žinią, ji reiškia ne tik/tiek demonstravimą, o stebėjimą; girdėjimą greta/kartais vietoj kalbėjimo. Neapribotiems matymo/mąstymo ji vargu ar galėtų atrodyti nuobodi. Kaip ir juodai-balta fotografija, kuri iš esmės yra shades of grey. Greta pilkos, kuri visgi daugiau susijusi su neorganika, man patinka juslinga, o kartu tyra kūno odos spalva.

Dabar jaučiuosi visiškai kitaip, tačiau tą Grande Belezza jausmą vis dar prisimenu. Pilką švarką irgi tebeturiu, bet apsivilkti jį tenka ypač retai (dabar nebent pasitarnaus ugniniam deriniui). Taip pat šią savaitę pasigailėjau, kad nenusipirkau pilko sijono, kai rinkausi iš dviejų (laimėjo smėlinis). Taip pat savo garderobe galutinai pasigedau pilko geros kokybės megztinio (o metalams geriau turėti mažiau, bet kokybiškų drabužių), taigi tik prasidėjus metalo savaitei nusprendžiau jį užsisakyti.

O tada dar prabudo viso savo potencialo neišnaudojusi žemelė ir paklausė – „o man ką?“. Tai jai už praitos savaitės vargus nusprendžiau padovanoti vintažiškai stiliovus apatinius. Juolab, kad iš dviejų Taro kortų kaladžių atėjo tik viena – labiau „metalinė“, o „žemiškos“ – Visata nusprendė man nesiųsti (na, ir ok).

Kas be ko, metalo savaitę nusiėmiau ryškų ugniai ir žemei tikusį gelinį manikiūrą (nors siekdamas efektingumo metalas gali pasirodyt ir su raudonais nagais) ir įsigijau naują bespalvį nagų laką su spindinčiomis dalelėlimis. Į ausis įsisegiau visiškai minimalistinius – smeigtuko galvutės dydžio brilikus ir bandžiau rengtis taip, lyg eičiau į contemporary classics koncertą. Net eidama pasiimti siuntos į paštomatą pasidažydavau, nusivalydavau batus ir paltą šepečiu.

Tačiau metališkai išsikalinėti su maistu ši savaitė buvo per daug užimta ir perpildyta nuovargio. Džiaugiausi tik tuo, kad miegoti dažniausiai nueidavau alkana.

Juolab, kad jau žemės savaitę ėmiau keltis tarp 6 ir 7, o dėl terapijos seminaro guldavausi po 24 h. Tai man, pripratusiai lovon savo boeingą tupdyti iki 22 h, buvo beveik tragedija, iš kurios kas vakarą norėjosi elementariai pabėgti, bet stoiškai atlaikiau iki galo. Valios užteko ir pirmam krikštui su tinklalaide – prie epizodo montažo instrukcijų vietoj planuotų 3 h krapščiausi daugiau nei 5 h.

Be to, metalo savaitę pagaliau prisiruošiau apsilankyti 5 elementų mokytojos Rūtos Gurung vedamam online tai-chi (praleidau tik trečiadienį, bet vis tiek pasimankštinau savarankiškai). Tos treniruotės metalo savaitę buvo šiek tiek intensyvesnės nei įprastai, taigi po jų mane tiesiogine prasme užsemdavo. Kaip tipinis, metalą gesinantis vanduo sukirsdavau porą mėgstamų sūrelių ir turėdavau numigti  20 min. posmą, kad galėčiau funkcionuoti.

Vienu mometu pajutau net įtampinį galvos skausmą – akivaizdžiai esu atpratusi kiekvieną laisvą minutę, siekdama net kasdienybės tobulumo, skirti kažko darymui, o daugeliu atvejų – ir į priekį, kad po to nereikėtų verstis per galvą. Šiai būsenai labai tinka hashtag‘as #belangė, nes vienas likimo kolega atvirkščiai skundėsi, kad nežino, ką daryti per „langus“ tarp veiklų.

Eigoje man kilo klausimas, ar metalas būtų pastebėjęs, kad prieš pusmetį baigėsi (pasirodo, tik dešimtmetį galiojančios) vairuotojo teisės? Aš pastebėjau tik tuomet, kai kilo problema prasitęsti parkingą prie namų. Dar ir pasipiktinau biurokratine tvarkele – jei jau neturiu teisės vairuoti, tai kur man mašiną dėti – namo nusinešti? Susitvarkiau žemišku būdu, suvaldydama rizikas.

Tačiau vis tiek savim labai didžiuojuosi, nes apart minėtų dalykų, sugebėjau parašyti du „pirmus kartus“, nufoktinti (ir perfotkinti – nes juk visada galima geriau!) du įrašų coverius, pridariau maketų klientui + reikalavau iš jo maksimalaus tikslumo, kad nekiltų jokių nesusipratimų, ir pagaliau sekmadienį normaliai susitvarkiau namus bei pasikabinau du paveiksliukus. Iš A (noriu ir svarbu) ir B (nenoriu, bet reikia) sąrašų buvo atliktos visos užduotys;  iš C (noriu, bet nebūtina) –  3/6; D (nei noriu, nei būtina) sąrašas nusikėlė „geresniems“ laikams.

Metalo savaitę apie skaitymą – nors prie lovos esu susidėjusi 7 naujas knygas – galėjau tik pasvajoti. Tačiau, kadangi su metalo savaite baigėsi visas elementų ciklas, pirmadienį refreshinausi vandens energijoje  – kovo 8 proga nuo ryto iki vakaro skaitydama “Petro imperatorė II”, pagaliau išgerdama baltos kavos (kurią per pastarąsias savaites gėriau tik dukart – per „cheat days“). Nu ir kaip be šampės su braškėm pirmadienį?