Apie savaitę su vandens elementu

Kadangi mano pačios “5 elementų” profilyje pastaruoju laikotarpiu yra vanduo, atrodo, kad eksperimento su elementais  programa (kurią mums užfundijo Rūta Gurung slaptoje Akademijos grupėje) subalansuota kaip tik man. Tačiau, atvirai sakant, nuo savo vandens, kuriam, kad išsijundintų, reikia pagauti bangą, aš jau pavargau. Nes ir žiema, ir karantinas man primena gyvenimą po vandeniu (dėl to ir blogas paskendo knygų apžvalgose).

Tačiau žaidimai vandeniui patinka – manęs nereikia ilgai įkalbinėti į juos įsitraukti. Apskritai kinų „5 еlementų“ tipologijoje vanduo gyvenime vadovaujasi principu „Aš noriu“. Tai nereiškia, kad jis yra „yes (wo)man“, nes lygiai tokia pat svari priežastis kažko nedaryti yra „nes nenoriu“. Nenoriu vandeniui lygu negaliu, ko nepasakysi apie kitus elementus.

Tačiau reikia nepamiršti, kad vanduo gamtoje turi pačias įvairiausias formas – nuo upės, ežero, jūros iki pelkės ar paprasčiausios balos; nuo rūko iki sniego ar ledo. Vyrikškas (yang energijos) vanduo yra veržlus ir skvarbus, moteriškas (yin) pasyvesnis, inertiškesnis.

Pastaruoju metu internetuose klaidžiojo toks Teal Swan testas apie seksualinį suderinamumą, taigi astakymas į klausimą apie labiausiai imponuojančią vandens formą, šį tą išduoda apie asmeninį seksualumą.

O vandeniui seksualumas svarbus – kuo daugiau ir įvairiau, tuo geriau. Taigi jokių tabu šioj vietoj – gaunam užduotį maksimaliai pagerinti savaitės statistiką. Tai tik vienas punktas iš sąrašo užduočių, kurios padės įsijausti į vandens energiją.

Toks sutapimas, kad dar iki šios savaitės pagaliau turėjau maudynes eketėj (man tai malonumas, be kurio pirtis beveik netektų prasmės), užvilkau mėlyną patalynę, užsisakiau porą juodų suknelių su didele nuolaida (juoda kaip ir mėlynos spektras yra vandens spalvos, o nuolaidos – jo stichija) ir dargi pradėjau paišyti akvarele.

Taigi vandens savaitei tiesiog išjungiau žadintuvą, ir pirmadienį pradėjau nuo pasivaikščiojimo ir paplepėjimo su drauge, o pabaigiau pasilepinimu vonioje, prieš tai pasirūpinusi sūrelių (kurių testą ta proga ir padariau) bei guminukų atsargomis. Nes, jei noriu, vadinasi, galima. Beje, vandens savaitės atributas – naminis kapučinas, kuriame minimumas vandens, o išplaktas pienas pariebintas gabalėliu sviesto ir paskanintas mažu šaukšteliu kondensuoto pieno.

 Mankštintis per visą savaitę neprisiverčiau – tai įmanoma tik tuo atveju, jei pagaunu bangą. Ir labai ilgėjausi masažo, kurio dėl paskelbto karantino negalėjau išnaudoti. Nes lytėjimas yra neabejotinai pagrindinė vandens meilės kalbų.

Dar vandeniui yra būdingos visokio plauko baimės: galiu praktiškai palyginti šią būseną su metaline – kaip aš vadinu – „kyborgo“ būsena, kurioje viskas atrodo įveikiama, o tu praktiškai nenugalima. Tai pastaraisiais mėnesiais mane sėmė įvairiausio plauko baimės, net ir tais aspektais, kurių iki šiol nemačiau kaip grėsmingų. Taigi savo baimes, kaip ir buvo rekomenduota, ta proga konkrečiai apsirašiau.

Beje, vanduo sapnuose tradiciškai reiškia emocijas: mano atveju baimė emociškai pratrūkti sapne pasirodo kaip trūkę vamzdžiai, o užpylimas – kaip iš išorės pareinančios emocijos. Tačiau vis dėlto sapnuose aš dažniau plaukiu ar nardau, ir tame jau porą metų jaučiu visišką atsipalaidavimą ir komfortą. Bet kokiu atveju vanduo yra pakankamai dėmesingas savo sapnams.

O šiaip vanduo yra labai spontaniškas – kas man smeniškai reiškia gyventi pagal nuotaiką ir energijos išteklius. Yra – gerai, nėra – atsiprašau, bet miegas man priotitetas. Gerai, kad antroji pusė iš tų, kurie man sako „tu pailsėk/tai pamiegok“, nors pervargti išties neturiu nuo ko. Bet žiema yra tam, kad miegotum žiemos miegu – ledus išjunginti gali tik saulė ir pavasarinis atlydys.

 Man rodos, kad vanduo yra ir pakankamai nekantrus, jam sunku nusėdėti vietoje – reikia nuolat maltis. Taigi rašydama ryto puslapius, pati matau, kaip nenusėdžiu – tai kažką kažkur turiu pasižymėti, tai kažką paimti, padėti, suvalgyti, išgerti, o dažniausiai mane iš koncentracijos išmuša messengeris.

Beje, plepėti aš, kaip ir tipinis vanduo, mėgstu, bet nemėgtu emoji – dėlioju juos tik iš reikalo. Bet vanduo būtinai turi naudoti visokius prikoliukus, taigi prisiminiau tokią animacinę herojė Pucca, kuri man kažkada patiko – labai norėjau džemperio su ja.

Beje, vanduo labiau, nei keli elementai, mėgsta visokius piešinius, užrašus ant drabužių – na, tokį prikolnesnį įvaizdį nei kiti elementai – nuo vaikiško iki pankiško. Kažkada išties turėjau rimtą silpnybę apatiniams su piešinukais, nekalbant apie pižamas ir chalatus, su kuriais galima trintis po namus pusę dienos. Dabar tokių drabužių turiu nedaug, be to, per šią žiemą visai nusivažiavau ir pradėjau namuose dėvėti pagrinde timpas ir džemperius. Tokie tad mano „manifestai“:)

Mėlynų ir žydrų drabužių, tinkamų šiltesniems orams turiu iš tiesų daug – dauguma iš jų marinistiniai, nes vandeniui, kaip ir man, prie širdies šitas stilius. Vanduo vandeniui yra įkvėpimas ir nesitebiu, kad miegamajame kabo šios tematikos paveiklas, o mano mylimiausia terapija yra watsu (ir jam artimos metodikos).

Turbūt dėsninga, kad vanduo įpratęs daugiau gerti ir valgyti sūriai, bet neatsisako ir emocinių pasmaližiavimų, o norint šį elementą paskatinti, reiktų valgyti aštriau. Taigi apsidžiaugiau, kad pagaliau užsisakysiu meksikietiškų reikalų – juolab, kad vanduo linkęs naudotis patogumu maistą ne gaminti, o užsisakyti.

Deja, mano viltims skaniai pavalgyti buvo nelemta išsipildyti. „Mokslininkų“ paruoštas Teksaso troškinys su jautiena, aštriomis paprikomis ir t.t. buvo realiai šlykštus – mėsa plėvėta, kremzlėta – sunku patikėti, kad kažkas sau leidžia naudoti tokios kokybės mėsą troškiny – jos nevalgiau. Teko pasitenkinti padaže plaukiančia bulvių koše su salotomis. 

Jei būčiau žinojusi, kad tai UAB „Riekė“, nebūčiau prasidėjusi, nepaisant teigiamų atsiliepimų FB. Vanduo, kai įpyksta, gali tapti kriokliu, kurio nebesustabdysi, tačiau tačiau pasipiktinimu FB nesitaškiau – parašiau tiesioginį emailą. Spėkit, kaip jie valdo ryšius su klientais? No response. Todėl pasinaudojau proga išsilieti čia.

Antras dublis – su „No Forks“, kuris proeš tai manęs nenuvylė. Aišku, po keleto ankstesnių „Wolt‘o“ užsakymų turėjau susivokti, kad neverta rinktis jokių patiekalų su tešla – nei „spring rollsų“, nei buritų. Tai vat gavome krūvą kažkokio sh šlapios tešlos maiše (aišku, gamintojai nesusipranta, kad skysčio tuose dalykuose turi būti mažiau, nei įprastai).

Galima būtų nurašyti mano išrankumui, bet kai visavalgis vyriškis patiekalo nedamuša – tai jau visai blogai. Žodžiu, never ever – nenoriu jokių karštų patiekalų, atvežamų „Wolt‘o“. Nebent sušiai – kas būtų buvęs protingas pasirinkimas, kadangi man vandens aštrumu nė neverta ypatingai skatinti.

Užtat šituos nuotaikos praradimus kompensavau trečiadienio popietę išgerdama kokteilį su džinu ir rožių vandeniu, valgydama čipsus ir gerdama vyną penktadienio vakarą, o šeštadienio pusryčiams kepdama išsiilgtus blynus, kuriems negailėjau sviesto ir uogienės.

Trumpos kelionės į kitą miestą tikėtis negalėjau, taigi judėjimą užsitikrinau kasdien vežiodama mamą ir netgi važinėdama šiaip sau – kad akumuliatorius neišsikrautų. Šiaip to neptaktikuoju, bet pastebėjau, kad net judėjimas automobiliu sąstingį viduje išjudina.

Priversti vandenį dirbti, kuris pats sau yra dabdavys, nėra labai lengva, ypač jei galvos nespaudžia atlyginimas. Aišku, tą nespaudimą savo laiku ir man teko užsidirbti, o pasiekus tikslus, atgaivinti motyvaciją nėra labai paprasta. Taigi bandžiau save paskatinti rašytiniais įsipareigojimais sau dargi su įsteigtais su prizais – dalykais, kuriuos leisčiau sau įsigyti įvykdžiusi planą. Spėkit, ar pavyko? Aišku ne, nors į tuos daiktus ir toliau seilę varvinu – ypač piešinukais išmargintą „menininko chalatą“.

Tačiau vis tiek savęs nenuskriaudžiau – pažiūrėjau net 4 filmus (vietoj 3 rekomenduotų), o savaitei vainikuoti nusipirkau dviejų rūšių gėlių, plaukų kaukę ir naują dantų šepetuką. Kai į antrą savaitės pusę susitvarkiau rašomąjį stalą, ant kurio įprastau karaliauja totalus chaosas, supratau, kad medėju:) Ir tuo džiaugiuosi, nes ši savaitė man yra tarsi simbolinis atsisveikinimas su dominuojančia vandens energija – ir šią pereinamąją būseną man geriausiai atspindi du gabalai Susannah McCorkle „Waters of March ir Camille „Seeds“ (apie medžio elementą – jau kitą savaitę).

← Previous post

2 Comments

  1. Inga

    Žiauriai įdomu!

Leave a Reply