Per beveik puspenkto šimto Taros Westover knygos „Apšviestoji“ puslapių mano požiūris į ją ne kartą keitėsi. Nei tai pirma sektantų tėvų aukos knyga, nei pati „kelio iš tamsumų į šviesą“ tema nauja – argumentai daugmaž žinomi.

Knygos įžangoje pateiktas V.Woolf ir filosofo, psichologo ir edukologo J.Dewey citatas, man rodos, deramai įvertinau tik baigusi knygą. Nesureikšminau ir autorės įžanginės  remarkos, kad šis pasakojimas nei apie mormomų, nei kokį kitą tikėjimą, nes būtent autorės tėvų įsitikinimai vis dėlto buvo viena iš stipriausiai istorijos eigą formuojančių prielaidų.

Žinoma, ją pastiprino ir smegenų traumų bei psichinių ligų aspektai, taigi viską suplakus tarpusavyje neabejotinai galima tikėtis toksiško poveikio. Taigi autorės patirtis iš tiesų įspūdinga ir verta knygos (kad ir palyginus su knyga „Normalūs žmonės“), tačiau mano galvoje skambėjo kontrargumentas, kad tokios istorijos nutinka bet kokioje autoritariškai nusiteikusių žmonių šeimoje, o jei dar įsipainioja tokia nereta alkoholizmo problema…

Taigi du trečdalius knygos skaičiau vedama tik smalsumo, kokias visgi išvadas galiausiai herojė (kuri, kaip suprantu, su autore sutampa) padarys iš savo patirties. Svarsčiau, ar ji matys tik savo konteksto trūkumus, kurie iš tiesų sukėlė rimtų psichologinių iššūkių, ar vis dėlto sugebės įvertinti, kad būtent sunki jos vaikystė suformavo ištvermingą ir atkaklų charakterį bei visiškai šviežią, neatbukusį požiūrį į istorinius įvykius ir civilizacijos pasiekimus, be to, ir itin jautrų santykį su estetika.

Konkrečiai tokios įžvalgos knygoje neaptikau, tačiau mane pradžiugino nevienpusiškas, nesuschematintas požiūris į vidinius bei išorinius įvykius, ką būtų galima pavadinti sumišusiais jausmais ir nevienareikšmiu požiūriu. Nes būtent jie man šiandien siejasi su brandumu, gebėjimu išlaikyti pusiausvyrą, matyti to paties reiškinio ir privalumus, ir trūkumus.

Konvencinė šiuolaikinė psichologija stipriai dirba tuo klausimu, kad disfunkcinėse šeimose išaugę vaikai sugebėtų kokybiškai apkaltinti savo tėvus, tačiau tai tik viena reikalo pusė. Todėl nenustebčiau, kad daugumą psichologiškai išprususių galėjo erzinti herojės nesugebėjimas išeiti iš užburto prisirišimo ir smurto rato – juk ji viską suvokia, tai kodėl vėl pasiduoda?

Mano supratimu, spredimas nepasiduoti yra tik tarpinis laimėjimas, nes kitame lazdos gale vis tiek liks instinktyvi trauka šeimai, kad ir kaip giliai ji būtų pakasta, taigi ramybė bus irgi tik paviršutinė – dažniausiai nuodijama kaltės. Kaltės temą autorė irgi nebanaliai užgriebia.

Tačiau individualios traumos aspektai man net nepasirodė esminiai – tai, kad autorė domėjosi istoriografija, faktų, interpretacijos ir atminties santykiais man suveikė kaip esminis faktorius, ir knygą mano akyse pakylėjo iki kitos – jau man įdomios – lygos.

Kaip tikra istorikė sutikrinusi savo atsiminimus su kitų žmonių, ji užgriebė, kad atmintis yra labai slidus dalykas. Iš kognityvinės psichologijos  ir neuromokslų akivaizdu, kad streso atveju akiplotis iš tiesų fiziškai susiaurėja ir mūsų jusles pasiekia tik dalis informacijos, taigi apie objektyvų vaizdą nelabai gali eiti kalba. Nekalbant apie tai, kad vaikai dažnai internalizuoja svetimus pasakojimus kaip savo patirtį. Be to, verta prisiminti, kad daugumą istorijų (kaip ir šios knygos) išgirstame tik iš vienos pusės.

Ir apie tai verta galvoti ne tam, kad būtų peržiūrėtas kaltumo ar teisumo klausimas, bet tam, kad deramai priimtume subjektyvią patirtį. Viena vertus, jos faktų validumą, kita vertus – galimų interpteracijų spektrą.

Pati autorė apie tai rašo:  „Priėjau prie išvados, kad gebėjimas vertinti įvairias idėjas, įvairias istorijas, įvairius požiūrius yra pagrindas to, kas vadinama savikūra. (…) Tik tapusi vyresnė, pradėjau savęs klausti, kokia buvau iš pradžių ir kokia tapsiu pabaigoje, tai yra ar pirmas asmenybės pavidalas yra vienintelis tikrasis. (…) Tos naujos savasties ištakas galima vadinti įvairiai. Transformacija. Metamorfoze. Neištikimybe. Išdavyste. Aš tai vadinu apšvieta“.

Beje, man jau nuo vidurio knygos kilo klausimas, kiek pataikyta su pavadinimo „Educated“ vertimu į „Apšviestoji“, nes šis žodis yra bendrašaknis ne tik su „švietimu“, bet ir „nušvitimu“, kurie iš esmės reiškia netgi priešingus dalykus (švietimas siejamas intencionaliai perduodamos žiniomis, o nušvitimas – su nevalingu suvokimu ir pajauta), bet pabaigusi nusprendžiau, kad lietuviškasis variantas visgi vykęs. Iš knygos pabaigos justi, kad herojės procesas – suvokimas, ką reiškia tai, kas su ja įvyko ir tebevyksta, yra nesibaigęs. Kiekvienam iš mūsų šis apšvietos procesas baigsis su gyvenimu (o kažkam galbūt tik pačioje jo pabaigoje prasidės).

Taigi pradžioje minėtos citatos yra absoliučiai taiklios:  „Praeitis žavinga dėl to, kad iš karto niekas nesuvokia savo jausmų. Jie išsiskleidžia vėliau, taigi dabarties keliami jausmai mums iki galo neaiškūs, žinome tik tai, ką jautėme praeity.“ (Virginia Woolf); „Galiausiai esu įsitikinęs, kad ugdymą reikia suprasti kaip nenutrūkstamą patirties rekonstrukciją, o ugdymo procesas ir tikslas laikytini tuo pačiu“ (John Dewey).

Taigi, nors galbūt autorei ne viską pavyko išgryninti ir įžodinti, galima užčiuopti, kad apšviestoji iš tiesų paragavo ne tik švietimo, bet ir nušvitimo šviesos.