Savo susidomėjimo pagoniška tradicija neslepiu, taigi pakankamai intrigavo vien Esto Andruso Kivirähko knygos „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ pavadinimas. Tačiau jos turinys buvo netikėtas net keliais aspektais: istoriniai dalykai maišėsi su mitologija, o makabriškos, laukinės scenos su šiuolaikine, humoru pagardinta kalba.

Paprastai žiūrint, knygos tema yra apie antagonistinį naujo ir seno susidūrimą, ir autorius meta iššūkį pagundai viską, kas naujoviška, progresyvu, sieti su gėriu, tiesa ir šviesa. Kategoriškumo, pasireiškiančio žiaurumu, kurį sutartinai laikome blogiu, yra abejose knygoje aprašomose pusėse – ir nykstančioje miško žmonių bendruomenėje, išpažįstančioje pagoniškas tradicijas, ir besikuriančioje kaimo bendruomenėje, iš kryžiuočių perėmusioje katalikybę.

Kai kas sako, kad knygos tema yra tamsumas, t.y. prietarai ir bandymas viską paaiškinti stebuklais. Tačiau kvantinė fizika irgi pilna atradimų, kuriuos tas pats mokslas seniau laikė stebuklais. Taigi „Tamsieji amžiai“ irgi yra ne kas kita, kaip stereotipas, o gal net mitas – nelygu pagal ką tas šviesos kiekis matuojamas. Taigi mano supratimu, ši knyga labiau nei nei tamsumo (žinių stokos prasme), aktualizuoja teisumo temą.

Teisumas dažnai remiasi tik daliniu ir netiesioginiu žinojimu, todėl yra pavojingas, nepriklausomai nuo to, į kokį popierėlį jis įvyniotas: religijos, mokslo ar visuotinio intereso.  Nepaisant to, kad pasaulis niekad nebuvo labai paprastas, o jo sisteminis kompleksiškumas tolydžio auga, formalus išsilavinimas ir modernios pažiūros vis dar laikoma savotiška visaapimančio teisumo garantija. Nuolat pamirštant tai, jog tas pats mokslas daugybę kartų yra pakeitęs nuomonę ir apskritai pats sau yra įrodęs, jog objektyvumas neegzistuoja.

Įsitikinimas teisumu retai būna kuklus, pasilaikomas sau – daug dažniau jis veda į aršumą, o kartais net ir žiaurumą. Juk iš teisumo gimsta svieto lygintojai, imantys kovoti už “gėrį ir šviesą”, ir ta kova automatiškai pakvimpa blogiu ir tamsa – joks gėris iš tos kovos neatsiranda, nebent uždelsto veikimo keršto bomba.

Taigi šioje knygoje tos neišvengiamos kovos ir kuria siužetinę įtampą. O kontekste vyniojasi progreso istorija, kurios įvykiai labai artimai koreliuoja su Y.Harrari įžvalgomis, kad ne žmogus prisijaukino javus, o javai prisijaukino žmones – iš klajoklių juos pavertę sėsliais vergais. Iš šio vaizdinio visiškai nesunku išvesti ir paralelę su šiais laikais ir skaitmeninėmis technologijomis – iš įrankio jos palaipsniui virsta šeimininku.

Taigi iš už šios smagiai besiskaitančios knygos puslapių lenda skausminga tiesa – kol žmonija nesugeba kurti sintezės tarp seno ir naujo, jos vystymasis yra labai sąlygiškas – anaiptol ne visomis prasmėmis šiandienos suvokimas ir pasirinkimai pranoksta istorinį.

Pavyzdžiui, statistiškai atrodo, jog prievartos pasaulyje mažėja, tačiau galima daryti prielaidą, jog taip yra tik dėl to, kad pasikeitė prievartos formos. Kartais pakanka ir manupuliacijos, kad žmonės patys sueitų į gardus, vadinamus socialiniais tinklais. Niekas per amžius nepasikeitė – žmonėms nereikia laisvės, jiems reikia laimės ar, kaip minimum, saugumo.

Negebėjimas kurti sintezės tarp seno ir naujo, tarp saugumo ir laisvės bei kitų poliariškumų, mano supratimu, yra pagrindinė žmonijos bėda, nulemta ne tik trumpos atminties, bet ir sąmoningo noro naikinti jos ženklus. Tam, kad būtų sukurta sintezė, reikalinga ne tik atmintis, bet ir kritinis mąstymas. Ir jis pirmoje eilėje reiškia gebėjimą kvestionuoti savo paties įsitikinimus – be to praktiškai neįmanomas joks įsiklausymas, rimtas rizikų valdymas, einamųjų interesų aukojimas vardan darnesnės ateities.

Dėl to knygos herojui neįmanoma laiminga pabaiga, ir tai yra visų laikų tragizmas – vienas prieš vėją nepapūsi. Kai kurie ekspertai sako, kad masės visada klysta, o kiti – kad dažniausiai klysta tie, kurie laiko save ekspertais, o dar kiti, kad mąstyti ir kvestionuoti tai, kas matoma paviršiuje, sugeba tik apie 10 proc. žmonių.

Vis dėlto eksperimentai rodo, kad kolektyvinei įtaigai atspariausi tie žmonės, kurie labiausiai linkę abejoti. Todėl tenka apgailestauti, kad kad šiais laikais abejojimas, skepsis ar kritika daugumos mąstymo linijai vis dažniau pavadinamas ne tik marginalizmu, bet ir atvira beprotybe.

Taigi ir ši knyga, kurią skaitant ne kartą garsiai nusižvengiau, turi tragedijos prieskonį. Žodis tragikomiška čia netiktų – greičiau komitragiška, nes vilties dėl kritinės dalies žmonijos praregėjimo ji nesuteikia.

Vilties suteikia tik galimybė pamatyti skirtumą tarp teisumą tarsi garantuojančių žinių (kurių niekas niekada neturės visapusiškų ir pilna apimtimi) ir tokio tikslo neturinčios išminties, kuri susijusi suvokimu, kad dualumas yra sąlygiškas (lazda turi du galus, bet tai ta pati lazda).

Taigi net jei gyvenimas atrodo, kaip juodai-baltas filmas, kuriame balta reiškia gėrį ir pradžią, o juoda – blogį ir pabaigą, užmirštame, bet be juodos neišskirtume baltos ir atvirkščiai. Taigi dualumas yra būtent tai, kas leidžia egzistuoti šitam pasaulio filmui, kuriame daugiausia ne tamsos ar šviesos, o įvairiausių pilkos pustonių.