Pastaraisiais mėnesiais dažnai sapnavau vandenį – kad plaukiu, kad nardau, žaidžiu bangose, plūduriuoju atviruose vandenyse ant plausto namelyje. Tų sapnų pojūčiai buvo tokie ryškus, kad net pasitikrinau, ką reiškia šis sapno simbolis. Nardyti ne skaidriame, o tamsiame vandenyje nieko gero nežada, tačiau iš tų visų sapnų išsinešiau labai gerą jausmą – net grėsmingai atrodanti terpė manęs negąsdino – jaučiausi pritapusi, atsipalaidavusi, susiliejusi.

Taigi kai draugė papasakojo apie Palangoje išbandytą watsu procedūrą, kurios metu patyrė netikėtą jausmų proveržį, supratau, kad man šitas dalykas būtų labai laiku ir į temą.

Susirasti pas ką eiti Vilniuje buvo nesudėtinga, nes visi šio metodo specialistai išvardinti tam skirtame tinklapyje.  Šią praktiką į Lietuvą atvežusią Jurgą Švedienę prisiminiau iš gimdymų namuose temos,  be to, ji yra gimdymo vandenyje pradininkė Lietuvoje. Aš į šiuos dalykus žiūriu palankiai ir tikiu, kad tuo užsiimantys žmonės žino ką ir kodėl daro.

Neabejojau, kad watsu turėtų būti susijusi su prenatalinio periodo ar gimimo proceso prisiminimais, taigi pagalvojau, kad tokia veikla užsiimančia moterimi galėčiau pasitikėti. Tačiau J.Švedienės atsakymo į laišką sulaukiau vėliau, nei tikėjausi, taigi iš sąrašo pasirinkau kitą moterį. Naudojausi savo tradiciniu metodu – pažiūriu į nuotrauką ir man daugmaž aišku, kas tinka.

Abejonių ir su jomis susijusio noro analizuoti tinklapyje pateiktą informacijos apie watsu stilius ir kt. nebuvo – man patinka susidaryti nuomonę neturint išankstinių lūkesčių. Iš draugės žinojau tik tai, kad proceso metu ji buvo plukdoma praktiko rankose ir nardinama (tačiau vėliau sužinojau, kad tai jau nebe watsu praktika, o kita vandens terapijos kryptis).   Tiesa, prieš susitikimą su instruktore trumpai aptarėme mano santykius su vandeniu ir sveikatos būklę.

Susitarėme greitai, gavau labai aiškias instrukcijas, kaip rasti baseiną, kuriame vyks užsiėmimas, taigi viskas nuo pradžių tekėjo sklandžiai. Baseinas, kuriame vyko užsiėmima, ne naujas, tačiau tas man nebuvo svarbu – kur kas svarbiau, kad su instruktore, kurią intuityviai pasirinkau, bangos iš karto sutapo.

Sulipus į baseiną, pastebėjau, kad vanduo net šiltesnis, nei tikėjausi. Pats baseinas nedidelis, gylis jame vienodas – maždaug iki pažastų. Aptarėme tai, kas mane čia atvedė ir ko tikiuosi, ji paaiškino proceso eigą.

Pradžioje atsistojau atsirėmusi nugara į sienelę, kartu pakvėpavome ir prasidėjo plukdymas. Tam naudojami plūdurai ant kojų, dedami virš kelių. Iš galvūgalio pusės kūną prilaiko instruktorė – galva panyra tik dalinai – tiek, kad nepribėgtų per nosį. Nors vieną kartą per nosį kiek sriūbtelėjau vandens, bet neišsigandau – reakcija buvo švelni. Buvau nusiteikusi visiškai atsipalaiduoti ir tai pavyko – kaip pradėdama kvėpavimą užsimerkiau, taip atsimerkiau pačioje užsiėmimo pabaigoje, kuomet vėl atsidūriau prie sienelės.

Ir negaliu detaliai nupasakoti, kas ir kaip ten vyko, nes koncentravausi ne į veiksmą – ką ir kaip su manimi daro, o į pojūčius. Protas nuo pojūčių į racionalias mintis buvo nušokęs tik gal trejetą kartų – susimąsčiau, ar instruktorei nėra sunku mane plukdyti, kaip apie tai parašysiu ir dar kažką. Visą kitą laiką buvau tarsi kosmose.

Realybės pojūtis persikeičia ne tik dėl užmerktų akių, bet ir dėl to, kad didžiąją dalį laiko ausys yra panirę po vandeniu. Stebėjau savo kvėpavimą – kai kvėpuoju sąmoningai, jis pakankamai gilus ir lėtas, su pauze iškvėpus, tačiau pastebėjau, kad buvo momentų, kai kvėpavimas tapdavo seklus ar netgi kiek apsunkintas, su švilpesiu.

Kūno dinamika buvo absoliučiai inertiška, atsiduodanti bangai. Kelis kartus pajutau mikrotraškesius – tarsi slanksteliai sušoktų į vietą prasitempus raumenims. Apskritai jausmas toks, tarsi būtumei nesvarumo būsenoje. Dėl to ši procedūra, mano požiūriu, gerokai lenkia visus „sausus“ metodus, o taip pat ir plūduriavimą kapsulėje.

 Nes čia dalyvauja kitas žmogus, kuris yra atsakingas už procesą ir tave – tas visiškas atsidavimo, kai nereikia nė menkiausios valios pastangos, ir pasitikėjimo jausmas, kuomet  kažkas prisiima visą atsakomybę už tave, man buvo nerealus. Nes suaugusio žmogaus gyvenime taip nebūna! Ir tik vanduo leidžia suaugusį žmogų laikyti glėbyje tarsi kūdikį.

Prieš užsiėmimą sakiau, kad man norėtųsi iš naujo užgimti, taigi proceso metu identifikavau kelias su tuo susijusias fazes. Kai buvau embriono pozoje, pajutau tam tikrą sunkumą apatinėje nugaros dalyje ir pasidžiaugiau, kad tai laikina būsena; po to kai kurie dinaminiai judesiai priminė traukimą už galvos gimdymo metu – man patiko pratempto kaklo ir atlaisvinto sprando pojūtį; be to, mamos glėbį primenančią pozą lydėjo niūniavimas – tarsi būtum migdoma lopšinės. 

Taigi visas procesas buvo subtilus ir atidus, man viskas atrodė natūralu ir priimtina, pojūčius prilyginčiau buvimui su artimu žmogumi, o ne paslaugai.  Apskritai, fizinis ryšys su kitu tokiomis pasitikėjimo prašančiomis aplinkybėmis yra ypatingas patyrimas, padėjęs man suvokti, kad, nepaisant to, kad pasitikėjimas tėvais buvo prarastas jaunam amžiuje, iki tol buvo laikas, kuomet jaučiausi saugi ir mylima.

Ir kartu, nepaisant artimos aplinkos pavyzdžių, kaip gyvenimu pasitikėti negalima, kažkokiu būdu įgijau didelį pasitikėjimą žmonėmis, kuriuos pasirenku.  Praktika parodė, jog geriau vieną kartą suteikti pasitikėjimo kreditą nevertam žmogui; nei neduoti jo tam, kuris to vertas. O juk be visiško pasitikėjimo watsu instruktore ir atsidavimo procesui nebūčiau pasiekusi tokio gilaus atsipalaidavimo.

Kai vėl atsidūriau prie sienelės ir supratau, kad procesas baigėsi, jausmas buvo dviprasmiškas – laikas tarsi greitai parėjo, tačiau kartu atrodė, kad manęs čia nebuvo ilgokai. Atsimerkdama jaučiau, kad pasisotinau pilnai ir esu visiškai pasiruošusi išnirti atgal į fizinį pasaulį. Tai buvo ramybė su lengvu graudulio prieskoniu – tokiu, koks būna pabuvojus namuose, kuriuos esi seniai palikusi.

Su instruktore aptarėme ir mano pojūčius, ir jos pastebėjimus. Mano nuostabai, ji užfiksavo, kad ties blužnimi šaltoka, o ji man iš tiesų kėlė rūpesčių pastaraisiais metais. Grįžusi dešinėje nugaros dalyje virš juosmens jaučiau šilumą, o plonojoje žarnoje, į kurią instruktorė taip pat atkreipė dėmesį, jaučiau gurguliavimą – tarsi kažkas būtų atsipalaidavę ir pagerėjusi peristaltika. Nekalbant apie bendrą lengvumo jausmą klubuose ir visame kūne, įskaitant galvą.

Dar neišėjusi po pirmo užsiėmimo buvau tikra, kad norėsiu šį patyrimą pakartoti – ir turbūt ne vieną kartą. Susiplanavau taip, kad po užsiėmimo likusią dienos dalį galėčiau praleisti ramiai su savimi, be nepageidaujamų dirgiklių.  Susivokiau, kad pastaruoju metu buvo gerokai sumažėjęs mano pasitikėjimas kūno savireguliacija, ir darau klaidą kartais jį skubindama arba leisdama skubinti.  Be to, nepakankamai rimtai vertinau signalus, kuomet kūnui per daug miesto ir žūtbūt reikia gamtos. Apskritai visą savaitę jaučiau sulėtėjusią vidinę tėkmę ir didesnį kūno jautrumą.

Suprantama, kad gyvenimo tėkmė įvairi – pasitaiko ir sraunių vietų su slenksčiais, ir krentančių krioklių, tačiau po jų ypatingai svarbu susirasti ežerą, su kuriuo gali susilieti ir būti tik atspindžiu to, kuris į jį žiūri.

p.s. prieš dvejus metus pirkau kelis paveikslus – rinkausi iš nemažo kiekio. Ir tik dabar suprantu, kodėl surezonavo šis: