Apie plūduriavimą ir sensorinę deprivaciją

Pastarąjį mėnesį skaičiau „Tylos knygą“ – joje tylos praktika aptarta iš kelių pusių. Tai gali būti arba sensorinė deprivacija – egzistuoja toks tylos kambarys, kuriame niekas neištveria net valandos, nes jame sugeriami net tie garsai, kuriuos sukeliame judėdami erdvėje. Taip pat tai gali būti atsiskyrimas, kai kalba apie fizinę aplinkos tylą neina, bet nėra bendraujama su žmonėmis, idealu, kai jų nėra arti.

Norint papraktikuoti antrąjį būdą, reiktų išvažiuoti į nuošalią sodybą kokiam mėnesiui, kaip kad darė minėtosios knygos autorė, tačiau kol kas nesijaučiu tam pasiruošusi. Man tinkamas išbandymas būtų trijų dienų tylos rekolekcijos vienuolyne – trims parašiau elektronines užklausas: vienas atsiliepė, kad neturi galimybių priimti, bet palinkėjo sėkmės, o du mano laišką apskritai ignoravo. Ne, tai ne, vadinasi, dar ne laikas.

Tuo tarpu tam tikrą sensorinės deprivacijos būseną galima patirti plūduriuojant specialioje kapsulėje. Esu girdėjusi, kad kai kuriems žmonėms būna taip nejauku, kad jie negali joje išbūti, tačiau juk jokios pabaisos iš šono aplankyti negali – išlįs tik tai, kas yra galvoje.

Kai kurie tikrai bijo pasilikti su savo galva vieni du, bet aš ne iš jų tarpo. Aišku, teoriškai įmanoma vaikystės traumų neatsiminti, bet jos turbūt visada pasireiškia irracionaliomis fobijomis, taigi klaustrofobiškam žmogui net mintis apie kapsulę nebus priimtina.

Man, kaip porą kartų išsigandusiai skendimo, vanduo nėra pats geriausias draugas, o stipriai sūrioj jūroj maudžiusis nesu, taigi kirbėjo šiokia tokia abejonė, kad plūduriuoti tamsoj ir tyloj gali būti ir nejauku.

Tačiau kartu tikėjausi, kad tokia neįprasta aplinka ir būsena paskatins ir neįprastas mintis. Beje, iš vakaro pirties ritualo metu ištraukiau mirties ir gyvybės deivės Cerridwen kortą ir pasiskaičiau atitinkamą vizualinę meditaciją. Jos turinys, kadangi reikia įsivaizduoti ėjimą tuneliu, labai tinkamas kapsulei, taigi pagalvojau, kad šiuo dalyku ir pasinaudosiu.

Atvykus į studiją, administratorė detaliai išaiškino visus žinotinus dalykus – pasirodė, kad nereikia jokių daiktų, kuriuos prigriebiau su savim – nei maudymuko, nei šlepečių, nei kosmetikos priemonių – kapsulė stovi atskirame kambaryje, kuriame taip pat yra dušas ir visos reikalingos priemonės.

Priešingai nei įsivaizdavau, kapsulės dangtis pakeliamas mechaniškai, t.y. ranka, taigi bet kokia baimė įstrigti viduje yra visiškai nepagrįsta. Viduje yra šviesos ir sos mygtukai. Atsipalaidavimui ir adaptacijai pradžioj apie 10 min. groja meditacinė muzika, kuri įsijungia ir likus 5 min. iki plūduriavimo pabaigos. Jis gali trukti 1, 1,5 ar 2 val. Aš nusprendžiau, kad pabandymui puikiai pakaks ir vienos.

Įlipus į kapsulę svarbu nedaryti staigių judesių ir neapsitaškyti veido, nes magnio druskos tirpalas, kuris užtikrina plūduriavimą, pakliuvęs į akis, graužtų – tokiems atvejams viduje yra purškiklis su vandeniu, o jei to nepakaktų, reiktų lipti nusiplauti duše. Tačiau ramiai būnant tokių dalykų neprisidarysi.

Vanduo maloniai šiltas ir šiek tiek garuoja, taigi atrodo, kad mažoka deguonies, tačiau administratorė apie tai įspėjo, taigi nereikia sukti dėl to galvos – oras į vidų tikrai patenka.

Užsidarius kapsulėje man nesukirbėjo jos nesaugumo jausmas, taigi po kelių minučių išsijungiau šviesą. Aišku, tokiomis aplinkybėmis ryškiai girdi savo kvėpavimą, bet jogoj esu įpratusi jį atitinkamai kontroliuoti, ilginant iškvėpimą, kas padeda greičiau atsipalaiduoti.

Bandžiau gulėti šavasanos poza, tačiau jaučiau, kad sprandui norėtųsi kažko kito –  galbūt kūnui netekus atramos ir sprandas vis tiek bando galvą laikyti virš vandens, nors tai tikrai nebūtina – ji laikosi pati, panirę tik ausys – veidas lieka sausas. Bet pabandžiau rekomenduotą po galva sunertų rankų pozą ir sprandui palengvėjo.

Taip pat padariau kelis judesius, nuo kurių kažkas viduj sutraška – įsivaizduoju, kad taip viskas sustoja į savo vietas ir geriau atsipalaiduoji. Pabandžius suglausti kojas vaidenosi, kad jos nesusidurs – pereis kiaurai, taigi buvo šioks toks bekūniškumo įspūdis. Vėliau vėl perėjau prie šavasanos, kuri daugiau atsipalaidavus tapo patogesnė.

Pats plūduriavimo jausmas man buvo 100%  malonus, galvoj nevyko nieko ypatingo – kelios pastarųjų dienų nuotrupos, į kurias nesigilinau, tad ir neprisimenu. Taip pat pagalvojau, kad jei pirties ritualai labai tinkami regresijai, t.y. pojūčių sugrąžinimui į prenatalinį laikotarpį (iki gimimo), tai kapuslė tam yra ideali – tamsu, maža erdvė, temperatūra tokia, kaip tavo kūno.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiausi būdama pilve prieš gimimą. Nu gera, ramu ir ką? Tiesa, girdėjau silpnus garsus iš išorės – pagalvojau, nu va, net ir čia nuo kaimynų negali pasislėpti…Neslėpsiu, kad triukšmas yra vienas esminių trūkumų gyvenant miesto vidury, tačiau pastaraisiais metais pradėjau jo nebegirdėti, taigi išreikšto palengvėjimo dėl tylos kapsulėje nepajutau.

Bandžiau vizualizuoti tą Cerridwen meditaciją, bet koncentruotis nepavykdavo, mintys nuplaukdavo. Šiaip ne taip gabalais pavyko prasukti galvoj visą tos meditacijos filmą. Esu girdėjus, kad žmonės kapsulėje praranda laiko nuovoką, bet man taip nenutiko  – paprastai ir trumpesnėse, ir ilgesnėse meditacijose jaučiu kiek laiko praėjo/liko. Nors pabaigos nelaukiau – mielai dar būčiau paplūduriavusi ilgiau.

Lyginat su galutiniu atsipalaidavimu jogoje, gana greitai įkrentu į tą pusiau miego būseną, po kurios jautiesi tarsi atsibudus, bet čia to nebuvo. Galbūt dėl to, kad stebėjau savo būseną.

Galbūt reikėjo  suplanuoti šią procedūrą po itin užimtos savaitės – tuomet būtų didesnis skirtumas prieš ir po. Įsivaizduoju, kad po kokių sporto varžybų, bulviakasio ar trankaus tūso klube toks atsipalaidavimas būtų pats tas.

Galbūt reikėjo ateiti su kokiu vienu klausimu ir jį šitoj būsenoj panarstyti. Tačiau man jau taip būna – jei yra galimybė negalvoti, tai aš ir negalvoju – tiesiog būnu.

Taigi biški pavydžiu žmonėms, kuriems tokie dalykai kažką atriša, kad jie pasijaučia tarsi naujai gimę – ar fiziškai, ar psichologiškai. Aš, matyt, per lengvai gyvenu. Tačiau, kol gėriau arbatą po procedūros, du žmonės pirko šį reikalą savo mamoms.