Аutorius: Eglė Murauskaitė

Birželį dėka darbo konferencijos atsidūriau karštais šaligatviais alsuojančiame Belgrade, ir šalia pagrindinių renginių tyrinėjau miestą beigi jo restoranus. Balkanai garsėja bureku  ir mėsos iešmeliais, ko čia tikrai buvo galima rasti kokybiškai ir nebrangiai, bet įdomu buvo pažvelgti į Serbijos virtuvę atidžiau.

Taigi pasirinkau „Manufaktura“ – restoraną centre, kuris siūlo šiuolaikiškas tradicinių patiekalų interpretacijas. Tikėjausi kažko panašaus į lietuvišką „Sweet Root“. Interjeras pasirodė įkvepiantis – tipiškai hipsteriškas “meniukų” ir staliukų dizainas, prieblanda, o ir aptarnavimas buvo išskirtinai malonus ir greitas. Aperityvui pasiūlo rakijos iš tradicinės formos kolbelės: pasirenku namų gamybos svaraininę, ir tai visiškai nėra saldus klampus skystis kokį piešia vaizduotė – galbūt panašiausia į džiną (svarbiausia, kad tai nėra anyžius, kurį paprastai asocijuoju su rakija).

Renkuosi du užkandžio dydžio patiekalus: namų gamybos dešreles, rekomenduotas restorano revu, ir avies sūrį, kuris, kaip žadama, bus sūrus ir sodraus brandinimo. Maistas atkeliauja žaibiškai, bet dešrelės pasirodo labai paprastos, keptos su gausiu kiekiu riebalų, patiektos su virtomis bulvėmis. Sūris labiau primena varškinį nei įsivaizduotą kieto čederio konsistencijos – bet pabandyti įdomu. Taip pat pabandau vietinio regiono raudoną vyną iš Prokupac vynuogių, kuris – mano nuostabai – patiekiamas šaltas ir yra stebėtinai lengvo skonio. Nors porcijos didelės, maistas, mano supratimu, netempia iki koncepcijos, kurią užduoda interjeras, taigi patirtis nebloga, bet šiek tiek nuvilianti – ši 24 EUR kainavusi vakarienė yra brangiausias mano pavalgymas Belgrade.

Užtat kitą dieną manęs laukia tikra fiesta. Keliauju į Tripadvisor #1 reitinguojamą „Faro-Fish zelenish“. Dunojaus krantinėje įsikūręs restoranas iškart aktyvuoja vãsaraš nusiteikimą. Saulėlydis levandomis apkaišytoje terasoje prie upės pridėjo balų, o vieta buvo stebėtinai nepergrūsta. Padavėjas puikiai kalba angliškai ir rekomenduoja Budimir regiono sodrų ir sunkų raudoną vyną, kol  pasirenku kelis užkandžio tipo patiekalus. Greit ant stalo atkeliauja drėgna šviesi duona su alyvuogėmis ir ypatingai tyru aliejumi bei juoda vulkanine druska. Patiekalai taip pat pristatomi – kaip man atrodo – akimirksniu.

Pradedu nuo “apple smoked seabass carpaccio” –  elegantiška šalto rūkymo jūrų ešerio filė atnešama po stikliniu gaubtu, kurį pakėlus, dūmai pakyla ir išsisklaido. Šalia siūloma skrudinta foccacia su aliejumi ir prieskoniais. Žuvis labai subtilaus skonio, puikiai juntamas dūmas tarsi nuo viskio, slenka lengvai su granato seklytėmis ir mėtomis. Kitas patiekalas – krosnyje keptas baklažanas su pomidorais ir sūriu. Riebokas, bet skanus patiekalas su tikru dūmo atskoniu – puiki karšta užtepėlė. Akį džiugina stilingi indai iš nepernelyg grubaus molio, maloniai sunkūs įrankiai, ir puiki ambientinė muzika. Kol mėgaujuosi vakariene, turiu galimybę stebėti, kaip trys padavėjai šalia sėdinčiai porai serviruoja grilyje keptą šviežią žuvį – prezentuoja, čia pat išdarinėja į filė ir padalina dviems, kol įnešamos lėkštės daržovių. Mano vakarienė kainavo apie 18 EUR, su automatiškai įskaičiuotais arbatpinigiais. Tikrai rekomenduoju!

Paskutinis gurmano gundymas vyksta „Stara Koliba“ (serbiškai tai – Sena trobelė). Belgrado gidas gąsdina, kad be rezervacijos čia nepakliūsi, nes tai politikų ir kitų įtakingųjų pamėgta vieta. Kadangi užsuku į Šiuolaikinio meno muziejų ir atsiduriu visai šalia, nusprendžiu pabandyti laimę. Darbo dienos pietų metu 12 val. aš esu pirma klientė, už pusvalandžio prisijungia dvi turistų poros. Pakeliui esantis medinis takelis su gėlėmis per upę iš karto įkvepia – pasijunti lyg brautumeisi per pelkėtas džiungles. Medinė trobelė ant polių upėje – gali įsivaizduoti, kad esi kokioje egzotiškoje šalyje, po tavimi lieptas šveliniai siūbuoja, atsiveria vaizdas į Kalemegdano tvirtovę.

Pro šalį aktyviai skuta kateriai, deja, taip pat praplaukia ir šiukšlių sankaupos su ten medžiojančiais paukščiais. Apetito negadina, bet liūdnai primena, kokia didelė problema yra gamtosauga besivystančiose šalyse. Jau baigiu priprasti, kad padavėjai visur kalba angliškai, siūlo rekomendacijas, ir maistas pristatomas per 5-8 min. Pirmiausia siūloma duona – šviežia ciabatta – paprasta ir skani, aliejus irgi paprastas.

Šįkart pasirenku pagrindinį patiekalą – rūkytą vaivorykštinį upėtakį. Patiekalui atkeliavus, pasirodo, kad upėtakis keptas ant griliaus, gan paprastas, su virtomis bulvėmis, bet šalia ypač puikūs troškinti špinatai su česnakais. Už pietus sumoku apie 13 EUR, ir nors virtuvė neįspūdinga, tikrai verta čia apsilankyti dėl pačios vietos.

Susumuojant, Belgrado restoranai dažnai atrodo pervertinti, ir savo skoniais nėra verčiantys iš koto – daug kur maistas riebus ir gausus, bet gan paprastas. Atskirai noriu paminėti tradicinį ir daug kur reklamuojamą restoraną (ir alaus brandą) „Dva Jelena“ – kas serbiškai reiškia „du elniai“ – dabar į vardą Jelena nebegalėsiu žiūrėti negalvodama apie elnius.