Raktažodžiai #moterys #skausmas #vanduo taip tarpusavyje susiję, jog imu dvejoti, ar tai nebus klišė.

Prieš dvejus metus buvo išleistas Sabinos Daukantės romanas „Vandeninės moterys“, vadinamas pirmuoju psichoterapiniu romanu.

Tąkart nieko neparašiau, nes projektas (visa knygos kampanija) – konceptuali ir interaktyvi (ypač akvarelių liejimas su moterimis), tačiau kūrinys vis dėlto gan eilinis: moters būsenos-vandens paralelė perteikta perdėm iliustratyviai; siužetinė linija su trimis herojėmis ir jų gyvenimo aplinkybėmis gan paprasta ir nuspėjama.

Knyga praryjama greitai, tačiau kartu lieka poskonis, jog bandyta pagreitinti, peršokti laiką, neatskleidžiant transformacijų dialektikos, kuri psichoterapiniame procese labai svarbi ir retai kada būna paprasta ir vienprasmiška.

 Knygoje yra literatūriškai gražių vietų, rodančių autorės gebėjimą kurti, tačiau juos galima vertinti ir kaip stilistinius „mezginius“, kurie menkai įsipynę į tekstą, todėl patogūs nuardyti ir pažiūrėti, kaip atrodo „plika“ suknelė.

Šios knygos išleistas ne vienas tiražas, kas rodo, kad daliai skaitytojų knyga pataikė į temą, tačiau tai vis dėlto tai tarsi akvarelė, kurios meno snobui verčiau nesiūlyti.

Processed with VSCO with b5 preset

Tuo tarpu Neringos Rekašiūtės poezijos knygą „How to Swim Through Pain“ išleidusi leidykla „Dvi Tylos“ tikrai turi gerą reputaciją snobų (sakau tai ne su sarkazmu, o visa pagarba leidyklos veiklai) tarpe. Taigi konceptualumu ir kokybe garsėjančios leidyklos dėmesys poezijos knygai jau savaime yra išskirtinumo ženklas.

Kaip ir antrajam lietuviškam psichoterapiniam kūriniui – B.Tiškėvič 30-ies metų biografijai „Vyvenimas“, dėmesį  šiai išpažintinio žanro knygai garantuoja autoriaus intymumas, į kurį nebereikia žiūrėti pro rakto skylutę ir spėlioti iš užuominų. Atviras asmeniškumas šiandien yra aukščiausiai kotiruojama valiuta dėmesio biržoje.

Šiandienos auditorija yra ištroškusi istorijų, kurios rodytų, kad žiniasklaidoje matomi asmenys yra tokie pat pažeidžiami ir susiduria su tokiomis pat problemomis kaip ir patys skaitytojai. Taigi herojai, apie kurių širdies ir kūno reikalus sužinome socialinių tinklų dėka, tampa mūsų pasaulio dalimi -paradoksaliai artimais  draugais, su kuriais „ryšius palaikome“ praktiškai kas dieną, nepaisant to, kad komunikacija dažniausiai yra vienpusė.

Ir N.Rekašiūtė  ant gazo spaudžia maksimaliai – skaitantieji poeziją gali nesunkiai atsekti, su kokiomis jos gyvenimo aplinkybėmis konkrečios eilutės susiję. Tokio laipsnio intymumas, pulsuojantis juslingumu, autorei akivaizdžiai labiau viliojantis, nei baugus. Ir nieko keisto, kad dažnam tokiuose dalykuose labai rezonuoja drąsa ar laisvė, kurios pats stokoja.

Balansą autofokusui (čia turiu galvoje ne automatinį fokusavimą, o atsigręžimą į save) suteikia nuotraukos, kuriose, jei autorė ir matyti, tai bent jau negroja pirmu smuiku. Dėl to man ši knyga, vis dėlto pirmiausia yra meninių nuotraukų albumas. Nežinau, ką dar galima naujo/kitaip parodyti erotinėje fotografijoje, kurios istorija prasidėjo prieš 180 m. (1839). Unikalus joje tik asmeninis matymo kampas bei gebėjimas papasakoti istoriją, taigi šia prasme tandemas su poezija labai palankus.

Knygos pristatyme buvo ir daugiau tokių kaip aš, kurie iš esmės nelaiko savęs poezijos skaitytojais, taigi kontekstualiai jos vertinti negalime. Tačiau daugumą, bandžiusių ją rašyti  (o tai sako darę net du trečdaliai mūsų tinklaraščio skaitytojų) turbūt žino, kad į meilės ir išsiskyrimo jausmų aprašymus prašyte prašosi kažkur girdėtos klišinės frazės.

Ir šia prasme ši knyga ne išimtis: #eternallove #toxiclove #brokenheart #bleedingheart #messymind #buildingwalls #bloodyscary #lightnessofbeing #ultimatefreedom #roadlesstraveled – mano supratimu yra klišiniai raktažodžiai, kurių mažiausiai tikiuosi originalioje kūryboje.

Galbūt čia koją kiša tai, jog eilės yra ne gimtąja, o anglų kalba, todėl nori nenori į akis krenta dažnas specifinių žodžių pasikartojimas, pvz. dance/dancing, bloom/blossom, abyss, tsunami, whole/wholesome, rage/raging, Serpent, Lilith; nekalbant apie bazinį tematikos rinkinį #heart, #pain ir panašiai.

Nesakau, kad autorės raiškoje nėra originalumo (o jo yra), tačiau ne ką mažiau joje iliustratyvumo ir masiniam kontekste populiarių vaizdinių – motina žemė, šaknys, žvaigždžių dulkės, deivės ir pan. ar tokios, jau nuvalkiotomis tampančios afirmacijos kaip #iamenough.

Taigi jau ne pirmą kartą grįžtu prie minčių, kurias Kristina Sabaliauskaitė išsakė LRT laidojeStambiu planu, kad vis dėlto ne itin vertinu išpažintinę prozą ir poeziją, nes tai yra tiesiog autoterapija, o žanrą išvežti gali tik itin brandžių žmonių tekstai.

Aišku, konkrečiu (skaitymo) metu skęstantiems #skausmojūroje, tokios knygos gali tapti – norėčiau rašyti “gelbėjimosi ratu”, bet turbūt greičiau – šiaudu. Nes visus etapus vis tiek reikės pereiti patiems ir savo tempu. Apskritai, mes, riboti žmonės, skausmą stengiamės „perplaukti“, naudodami įvairiausias įveikos strategijas – tame tarpe ir psichoterapinį rašymą, ir biblioterapiją.

Tačiau greta įveikos, egzistuoja ir priešinga strategija – pasinėrimas į skausmą. Todėl perskaičius perfomansų menininkės Marinos Ambamovič autobiografinę knygą „Walking Throuh Walls“ („Eiti kiaurai sienas“), atrodo, kad ji šiai dienai yra vienintelė moteris, galinti pasakyti išties kažką svaraus apie skausmo transcendavimą.

M.Abramovič kūnas yra ne juslingumo šventovė, o įrankis – kaip ji pati sako „mašina, kurią galima ištreniruoti atlikti tam tikrus dalykus“. Skausmas, į kurį ji neria intencionaliai ir sąmoningai – jai yra durys į pakitusios sąmonės būsenas. Savo perfomansuose ši unikali, žmogiškąsias ribas peržengianti ir vis giliau prasibraunanti moteris nedaro skirties tarp meno ir gyvenimo, kas iš esmės reiškia, jog ji yra ne tiek menininkė, kiek tyrinėtoja, turinti misiją atrasti tai, nuo ko mus kasdien saugo skausmo netoleravimas ir baimė.