Neslėpsiu, kad Pauliaus Rakštiko knygą „Staigmena gyventi. Dėmesingumo lavinimas ir sąmoningumo ugdymas. Mindfullness pradžiamokslis“ į rankas paėmiau ne iš pragmatinių sumetimų, o iš gryno smalsumo – norėjau įvertinti ne tiek kas, o kaip tai parašyta.

Juolab, kad atsivertus turinį, neatrodė, jog tai primityvus selfhelpas. Vis dėlto duoklė šiuolaikiniam skaitytojui atiduota – turinys pateikiamas pagal naujausias storytellingo madas ir readability standartą.

Pastarasis man asmeniškai kiek įkyrus, ypač grafiškai išryškinti esminių minčių pakartojimai, tačiau tai gali būti pagrįsta orientacija į skaitytoją, kuriam sunku sutelkti dėmesį – apie tai juk ir pati knyga. Nors, beje, grafinis knygos viršelio apipavidalinimas dėmesio atkreipimo funkciją, mano galva, atlieka silpnai.  

Šiandien madingas rašymas iš asmeninės pozicijos, negailint pavyzdžių ir istorijų, kurios gali užimti ir ne vieną puslapį, man yra perteklinis dalykas, tačiau šioje knygoje atrodo gan organiškai, taigi erzulio nekelia.

Apskritai koncepcija P.Rakštiko knyga man priminė K.McGonigal „Valios galia. Knyga, padedanti pakeisti įpročius, mintis, emocijas“. Galbūt ir tuo, kad Mindfulness knyga yra tvarkingai struktūriškai sudėliota ir nepamiršta pakalbėti apie sąvokas – ko vis dažniau pasigendu masiniam skaitytojui pataikaujančių autorių knygose.

Be to, maždaug pusė knygos yra praktikumas, t.y. konkrečios užduotys, kurias reikia ne perskaityti, o daryti – idealu po vieną per dieną, kas turėtų trukti 2 mėnesius. Su dauguma pratimų jau buvau susidūrusi anksčiau, todėl nieko naujo į savo dienotvarkę neįsivedžiau, vadinasi, turintiems šiokį tokį psichofizinių praktikų bagažą kažko ypatingo tikėtis neverta – nebent kažką prisiminti.

Jau įpratau knygų naudą (kuri, suprantama, yra absoliučiai individualus ir subjektyvus matas) sieti su tuo, kiek išsirašau citatų – man vertingiausių knygų konspektai sudaro po keliolika puslapių, taigi vidurkis yra apie 5-6 psl. Šiuo atveju gavosi vienas, tačiau, įvertinus knygos pobūdį ir kad greičiausiai nesu jos tikslinis skaitytojas, rezultatas vis tiek pliusinis.  

Taigi leisiu sau padaryti išvadą, kad ši knyga gali būti tinkamas pirmas žingsnis žmonėms, kurie savo gyvenime praktiškai niekada nėra atjungę autopiloto ir nelabai suvokia kam reikalinga savistaba ar savianalizė. Dažniausiai į tokius dalykus atsigręžiama tuomet, kai įprastais būdais nepavyksta išsiveržti iš problemų ciklo ar užstrigimo, keliančio sunkiai bepakeliamą frustraciją ar net fizinius sutrikimus.

Iš knygos tikrai galima susivokti, kad mindfulness yra metodas ar įrankis, su  kurio pagalba – atvirkščiai populiariam pasakymui „per medžius miško nemato“ – bandoma akivaizdžiam miške apžiūrėti konkrečius medžius. Tačiau man atrodo svarbu, kad tas apžiūrinėjimas gali tarnauti įvairiausiems tikslams, priklausomai nuo sąmonės lygio, kuriame esama ir link kurio einama – bet kadangi tai nėra akademinės psichologijos teritorija, knygoje apie tai nieko nesužinosite.

Vis dėlto, diskutuodamas apie lietuviškus mindfulness sinonimus – dėmesingumą ir sąmoningumą, P.Rakštikas atkreipia dėmesį, kad jie vienas kitam nelygūs, nors jų skirtumai, pasak jo – atskira mokslinė ar filosofinė diskusija.

Iš mano praktinio požiūrio, dėmesingumas (gebėjimas fiksuoti vidinius ir išorinius parametrus čia ir dabar) iš esmės nesprendžia jokių problemų, jei nėra derinamas su sąmoningumu (valdomu pasirinkimu, kokią poziciją užimti santykyje su savimi ar aplinka). Laisvos valios (arba sąmoningo vs. pasąmoningo veikimo) klausimas, kas be ko, yra atskiras mokslinis/filosofinis klausimas, todėl atsakymas į jį priklauso nuo sąmonės lygmens, t.y. suvokimo, koks individualaus ego santykis su tuo, ką vadiname pasauliu/visata/absoliutu/vieniu/Dievu ar kaip tai bevadintume.

Taigi mindfulness nieko esminio gyvenime nepakeis, jei nesikeičia pasaulėžiūrą nulemiančios nuostatos, todėl nieko keisto, kad žmonėms su ryškiu fixed mindset bet koks kapstymasis savyje dažnai atrodo varginantis ir beprasmis.

Juolab, kad autorius atkreipia dėmesį, kad mindfulness nėra laimės, malonumo ar kitos gražiai skambančios naudos tabletė. Pats pradėjęs nuo advokatavimo pozityviajai psichologijai, dabar jis pabrėžia, kad daugybė žmonių absoliučiai klaidingai interpretuoja pasakymą „viskas bus gerai“.

Taigi ir prie teiginio, kad „sąmoningumas siejamas su aukštesniu adaptacijos lygiu, reikalingu išgyventi“, būčiau linkusi pridėti, kad vis dėlto aukščiausias adaptacijos lygis yra neprisirišimas prie išgyvenimo kaip būtinybės – kuomet kiekybę nusveria kokybė, o rezultatą – procesas. Ir tai yra pasaulėžiūros klausimas, prie kurio mindfulness kažką kažkada gal ir galėtų nuvesti.

Ir gal labai neiškraipysiu autoriaus idėjos, pasakydama, kad mindfulness treniruotė – tai subtili balansavimo būsena tarp atsipalaidavimo (arba nuolankumo) ir susirūpinimo (pastangų – skliaustuose pastabos mano). Ir šio viso gyvenimo meno niekaip neišmoksi iš vienos knygos:)