Gatvės maistas (beje, jei valgomas su įrankiais – tai jau kažkoks iškrypimas) arba patinka, arba ne. Ir kažkiek keista, kad tokio koncepto virtuvės ima bazuotis tipo prestižinėje Vokiečių gatvėje, kurioje vieta nebent visokio plauko (glam) – ūrams.
Matyt, todėl ir to maisto kaina panašėja į įstaigų, save vadinančių restoranais, dienos pietų. „No Forks“ iš pirmo, per langą mesto žvilgsnio nelabai išsiduoda, kad čia meksikietiška virtuvė, nes interjeras atitinka minimalistinę šių laikų dvasią.
Modelis „konvejerinis“ – prieini prie prekystalio ir iš matomų ingredientų konstruoji norimą buritos versiją. Beje, prie įėjimo ant sienos pateiktas teorinis jos modelis – aiškiai sužymėta kokiomis procentinėmis dalimis kombinuojami produktai.
Nors tiems, kam variantų gausybė gerokai apsunkina pasirinkimą, gresia per didelis galutinio rezultato kompleksiškumas. O tai tikrai iššūkis virškinimo sistemai.
Bazei pasirenkame vieną buritą su jautiena, kitą su vištiena. Prie jautienos deriname pupeles su garstyčiomis, kukurūzus, pomidorų ir svogūnų salotas bei salsą su grietine, prie vištienos – ryžius, pupeles su šonine, salotų lapais, pomidorais, sūriu ir guacamole.
Viskas vyksta greitai, ir štai mūsų rankose į foliją įsukti ritiniai, sveriantys turbūt po pusę kilo – kas anaiptol neatitinka „rieškučių standarto“… Atrodo, kad įvaldyti bus sunku, bet maistas labai spicy (su jautiena net per aštrus), taigi lenda gerai.
Pasidžiaugiam, kad reikalas sultingas, tačiau ta „lazda“ turi kitą galą – nepaisant visų įvyniojimų, pradeda sunktis nemažai skysčio, taigi paskutiniai kąsniai tampa iššūkiu.
Apibendrinus, variantas dienos pietums ar vakarienei visai neblogas, 4.8 EUR už skanų ir sotų pavalgymą, bet itin valyviems žmonėms pabaiga gali būti ir kiek nuvilianti.
Leave a Reply