SUP‘as (standup paddle boarding) neabejotinai yra hipsteriškas reikalas. Kai sakai „varysiu supinti“ tai dauguma nesupranta, bet negi sakysi „varysiu irklenčiuoti“ – lietuvių kalba tikrai subalansuota tik slowmovement‘ams.

Tačiau, kadangi banglentė, burlentė, jėgos aitvaras (kite‘as) ar vandenlentė (wake‘as) – mane ne tiek traukia, kiek gąsdina  (kas yra skendęs, tas žino apie ką aš), tai SUP‘as man atrodė nesunkus ir saugus chillas ant vandens. Gi matėt, kaip Nerim plaukia medituodami?

Bet kuo labiau artėjome prie išplaukimo taško (netoli Verkių malūno), tuo labiau ėmė jaudulys. Juolab, kad patyrusi draugė, jau mačiusi visokių atvejų, aiškino kas gali nutikti, kaip elgtis ir nesielgti. Tai, kad plaukiant bus tamsu, irgi kėlė kažkiek nerimo.

Gerai, kad gavom draugės apmokymus bevažiuojant, nes pramogos organizatoriai principus paaiškino gan lakoniškai – žodžiu, užlipsim ir pačios pamatysim kas prie ko. Aš juos juokais gąsdinau BK ir sakiau, kad dabar turės važiuoti pakrante ir šviesti mums kelią.

Žodžiu, sulipome ant lentų – pradžioj patartina irtis klūpant ir stotis tik tuomet, kai pasijauti stabiliai. Organizatoriai net neabejojo, kad visos sausos tai tikrai neparplauksime – netgi bandė spėti kandidates į išsimaudymą. Taip pat numatė, kad bus tokių, kas visą kelią ir plauks klūpodamas.

Aš įlipau viena iš paskutinių ir yrimasis klūpant man ėjosi lėtai – kažkaip nepatogu su kiekvienu yriu irklą perkėlinėt per lentą ir imti į kitą ranką. Bet nekeičiant rankos ir persisukus dar nepatogiau ir daugiau šansų neišlaikyti lygsvaros. Žodžiu nei taip, nei taip, taigi nepatogumas buvo mano motyvacija kuo greičiau stotis.

Atsistojus irkluoti tapo kiek patogiau, bet prisidėjo kiek sulenktų kojų drebėjimas – įsivaizdavau, kad stovint jausmas bus gerokai stabilesnis, nei buvo iš tikrųjų. Tamsoje apskritai buvo sunkoka orientuotis, bet patyrusioji sakė, kad naktį plaukti geriau – dieną blaško aplinkinis judėjimas ir vandens raibuliavimas.

Vienu momentu vilkausi paskutinė, tačiau labai norėjau greičiau iš tamsybių išplaukti į bent kiek apšviestą ruožą. Iš tiesų, jei tai nebūtų pirmas kartas, lydimas šiokios tokios baimės ir drebėjimo, neabejoju, kad plaukti tamsoj taip pat malonu, kaip ir bėgti ar minti. Tačiau šįkart pasimėgavimą pajutau tik su pirmo tilto šviesom – išryškėjo prieky plaukiančių siluetai, vienintelis mūsų kompanijos vyras dar traukė kažkokius lietuviškus soundrackus – naktį ant vandens skambėjo gerai. Romantika visgi…

Ir jos daugėjo su kiekvienu praplaukiamu tiltu – jei neklystu, iki išlipimo vietos jų iš viso 5. Plaukiant nuo Žirmūnų iki Mindaugo tilto pradėjau svarstyti, kad visai faina būtų su įvairiais miestais pažindintis plaukiant upe. Klausimas ar tai įmanoma – atvaryt su savo SUP‘u, įlipt ir plaukt. Bet upės ten gerokai platesnės, tai gali būti gerokai baisu. Kai kas plaukia ir jūroj, ten gan didelė įtampa dėl gąsdinančio bangų supavimo.

Tokiuose svarstymuose ir pasigrožėjimuose naktinėm miesto šviesom antra kelio dalis prabėgo greitai –  prie kranto atsiyriau pirma. Plaukėme apie pusantros valandos, ir išlipus nustebino kaladėmis pavirtusios pėdos ir blauzdos.

Plaukiant nuovargio nejaučiau, be to, mažiausiai norėjau bandyti lygsvarą tupiant ir vėl stojantis – šitą treniruotę nusprendžiau palikti kitam kartui.  Galvoju, kad čia pravertė mano ciguninė „medžio“ meditacija – kelis kartus per savaitę po valandą stovėti sulenkus per kelius kojas ir apglėbus įsivaizduojamą kamuolį nebloga psichofizinė treniruotė…

Žodžiu, sup‘inimas nėra toks jau visiškai paprastas reikalas, kaip galima būtų įsivaizduoti, tačiau įspūdžiai malonūs – pagalvojau, kad tai puikus būdas pažymėti paskutinę vasaros dieną.