Apie tai, kaip užbėgau už akių visiems “ne“

Pirmiausia aš priklausau tai daliai, kurie nuo pat mokyklos kartojo, jog bėgimas tikrai ne man. Antra, laikausi nuomonės, kad, jei patinka bėgti, bėk sau į sveikatą, bet bėgti su gauja yra visiška nesąmonė. O jei ta gauja yra vienos moterys – tai jau išvis iškrypimas:) Taigi 100%inė estrogeno koncentracija, kurios baidosi bet koks darbo kolektyvas, yra trečias punktas, kodėl aš neturėčiau dalyvauti NIKE moterų bėgime.

Aš puikiai suprantu ir pritariu vyrų motyvacijai dalyvauti įvairaus plauko varžybose, nes jiems prigimtinai būtina pasilyginti kiaušais ir šventai tikėti, kad dar kiek pasitreniravus, jie bus kietesni nei kitų, kurie irgi mano taip pat. Tačiau man gan stipriai užsifiksavo straipsniai ir seminarai apie moteriškumą, kuriuose atviru tekstu sakoma, kad vyrai konkurencinėje aplinkoje sužydi, o moterys vysta. Tai nereiškia, kad moterims geriau nesportuoti – tereikia vadovautis kitais principais, nes kraštutinis sportinis kentėjimas ir konkurencija skatina testosterono gamybą ir stiprina vyrišką, o ne moterišką energiją.

Mano nuomonė apie bėgimą radikaliai pasikeitė prieš trejus metus – tuo metu nebėgti buvo blogiau, nei bėgti, taigi buvau stipriai motyvuota praeiti tą ne itin malonų pradinį adaptacinį periodą.  Bet per tą laiką endomondo esu įsijungusi vos porą kartų, kad turėčiau šiokį tokį supratimą apie nubėgtą atstumą. Bėgantieji turi įprotį vienas kito klausinėti kiek km, koks laikas, koks pace‘as, tačiau mano atsakymas paprastas – „bėgu kiek skanu“. Dar vienas niuansas – aš bėgu tik vakare – kuo vėliau, tuo geriau, jei reiktų tai daryti rytais – aš objektyviai fiziškai neįgali.

Matant pirmuosius NIKE moterų naktinius bėgimus, sukirbėdavo emocija, kad tame vėlyvame bėgime yra tam tikro fainumo, bet nugalėdavo racionalus argumentas, kad bėgimas yra individualus sportas. Kalbos apie tai, kaip judanti masė tave patempia, vertinau kaip nepageidaujamą išsimušimą iš įprasto ritmo, o ne kaip garantuotą sąlygą atsirasti „antram kvėpavimui“.

Specifiškai moteriškam bėgimui prestižo nepridėjo ir pernai po renginio sprogusi nepasitenkinimo marškinėliais „bomba“. Ach, pasirodo, visas šitas bėgimas tik tam, kad parodytum gražiai aptemptus papukus, įdegusias šlaunis ir išgražintą veidą. Kažkur jau kalbėta apie tai, kad visa jaunų žmonių motyvacija sportuoti (o gal tiesiog tik pasirodyti tokiuose renginiuose) paremta būtinybe generuoti cool selfius ir tikimybe būti nupyškinam portalų fotografų/operatorių.

Žodžiu, turėjau mažiausiai 5 argumentus, kodėl nereiktų dalyvauti tokiam renginy, kaip NIKE moterų bėgimas. Tačiau šiemet planetos išsirikiavo kitaip, ir mano skepsis transformavosi į smalsumą pamatyti iš vidaus, kokia gi ten atmosfera. Pagalvojau, kad vis tiek šiandien turėčiau prabėgti, tai negi specialiai suksi į kitą miesto pusę. 5 km man yra nesunkiai įveikiama distancija. Be to, 21 h bus maloniai šilta, tamsu ir miestas pustuštis.

Jei būčiau turėjusi daugiau laiko svarstyti, greičiausiai būčiau šios minties atsisakiusi – startinis paketas brangus – spontaniškai apsisprendusi paskutinės dienos rytą, paklojau 20 ЕUR.

Bet iš karto buvau teigiamai nustebinta – merginos sutiko mane užregistruoti dar neprasidėjus jų darbo valandoms – kitaip būčiau tiesiog nespėjusi, nes visą dieną turėjau praleisti seminare.

Dar vienas pliusas – marškinėliai šiemet buvo juodi ir visiškai nepriminė Barbės apdarėlio. Trečias siurprizas – gerokai turtingesnis, nei galėjau tikėtis, startinis paketas – yra ir ką valgyt, ir kuo šmutkes išsiskalbt, jau nekalbant apie nuolaidas ir kvietimus į bandomąsias treniruotes. Gerai padirbėta!

Į renginio vietą atėjau maždaug pusvalandį iki starto, nors koncertas prasidėjo prieš pusantros valandos ir vietoje buvo visokio veiksmo – rėmėjai siūlė ir kažkuo vaišintis, ir nusifotografuoti. O šito ten tikrai netrūko – selfiai visokiom pozom ir išraiškom. Dalis dalyvių buvo su vakariniu makiažu – ir kas pasakys, kad ne į temą?:)

Moterys buvo įvairaus amžiaus ir sudėjimo, gausiom kompanijom ir pavieniui. Tikėjausi ir aš susitikti pažįstamų, bet kiek dairiausi – nieko. Svarsčiau gal stotis į galą, tada galėsiu tik lenkti, bet bėgti uodegoj kažkaip ne fasonas, taigi nusprendžiau įsipaišyti į vidurį. Mano tikslas buvo nenusirauti su bėgančiom greičiau, išlaikyti stabilų ritmą ir tiesiog prabėgti treniruotės režimu.

Kadangi trasa buvo išraizgyta senamiestyje, nuo pat starto linijos už atitvarų būriavosi ir triukšmavo daug palaikytojų – kad jų netruks palei visą distanciją – nesitikėjau. Skatino ir lietuviškai, ir užsienio kalbom, tiesė rankas susidaužti.

Tas buvo smagu, nors pradėjusi bėgioti pirmais metais ir taip kaskart gaudavau bent po du gyvus „laikus“. Man rodės, kad bėgu greičiau nei įprasta arba tiesiog vargino bandymas atsilaikyti prieš lenkiančių spaudimą, todėl malonumas menko, mintimis matavau atstumą iki pabaigos. Bėgančiųjų priešais byrėjimas, pereinant į ėjimą, prasidėjo gal nuo antro kilometro. O man labai nesinorėjo prie jų prisijungti, taigi stengiausi laikytis kiek įmanoma stabiliau. Finišuodama dar įjungiau trečią bėgį, taigi pagalvojau, kad, matyt, iš baimės pavargti jėgų pataupiau.

Kirtus finišą iš karto atėjo organizatorių žinutė su finišo laiku. Iš karto už finišo susidarė kamštis prie vandens buteliukų, pakeliui dar gavome nealkoholinio alaus ir dalyvio medalį.

Pažįstamą susitikau jau po finišo ir pagalvojau, kad gerai, jog ne prieš – ji prabėgo greičiau, nors buvo sustojus paėjėt, vadinasi, greitis buvo didesnis ir mane būtų trikdęs. Kai kurios užspaudė taip, kad lounge sėdėjo su šlapia skepeta ant kaktos. Kažkas vaišinosi uogų skonio putom – paragavau, bet grynai nesupratau, kame čia malonumas tas putas ryt.

Su pažįstama šnektelėjom trumpai, taigi nebebuvo reikalo ilgiau ten pasilikti. Pėdindama mačiau, kaip kelios dalyvės ant suolo kramė hesburgerius – matyt, tie 5 km joms buvo pakankamas motyvas apsidovanoti. O man pakako pasididžiavimo praeiti su firmine maike ir medaliu pro Vokiečių ir Islandijos gatvių barus, kur moterys leidžia laiką kitaip.

Bet lygiai su tokiu pat jausmu praeinu po įprastos treniruotės  vėlų penktadienio ar šeštadienio vakarą. Taigi nieko ypatingo neįvyko – iš beveik 2000 dalyvių atbėgau apie vidurį. Ar palaikymas man atsvėrė kad ir nedidelį nerimą ir įtampą dėl pastangų? Ne, neatsvėrė – naktį prabudau su įsiskaudėjusia galva. Ar norėčiau pakartoti? Nežinau.

Tačiau žiūrint iš neasmeninių pozicijų, jei šis gerai suorganizuotas renginys įkvėps sportuoti kažkiek to iki šiol nedariusių moterų – tai ir puiku. O aš galbūt norėčiau prabėgti ta pačia trasa viena. Pažiūrėti, koks tempas man komfortiškas ir į kokį laiką įsipaišau. Bet, kita vertus, kam?

Geriau grįžti prie gurmaniškų bėgimo įpročių – pasirūpinti nauju playlistu ir pasidairyti naujų bėgimo batelių. Nors jaučiu sentimentus pirmiesiems, su kuriais pradėjau, bet galbūt laikas pasireikšti moteriškai silpnybei. Kaip sako Ramanauskas, būna dienų, kai cool apranga būna lemiamu apsisprendimo faktoriumi išnešti subinę laukan.

Save

Save

Save

Save