Antrosios Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ dalies nekantriai laukiau. Nes pirmoji padarė didžiulį įspūdį. Ne tik dėl charakterio ir istorijos, bet ir dėl turinio kompozicijos, bei, žinoma, profesionaliai kuriamo stiliaus.

Kadangi tuo metu man apskritai rūpėjo moters galios tema, tai romane sukurtas herojės paveikslas davė tikrai nemažai peno apmąstymams. Juolab, turėjo duoti dabar: kai atradau karalienę savo archetipų rate ir kai „prasiėjau“ per žemės elemento apraiškas žmogaus charakteryje. Juk viena iš žemės formų – uola – tobulai atitinka su Petro Imperatorės apibūdinimą antroje dalyje (prancūziškai „pierre“ – yra ir Pjeras/Petras, ir uola)

Taigi, jei pirmąją dalį skaičiau gabalais ant „Vilnius skaito“ sėdmaišio, tai antrajai sudariau tobulas sąlygas padaryti man įspūdį. Po 5 savaičių eksperimento su kiekvieno elemento energija, pirmadienį, simbolinę kovo 8, pasidariau visišką išeiginę ir ketinau romaną perskaityti neatsitraukdama, per 12 valandų – taip, kaip jis ir sumanytas.

Taigi pradėjau nuo ryto su dideliu apetitu. Ir jausmas, kad apetitas slopsta, atėjo gan greitai – puslapis po puslapio atrodė, kad apie heroję nesužinau nieko naujo. Naujų faktų, žinoma, buvo, tačiau nepajutau, kad jie kažkuo papildytų charakterį. Be to, ir scenografija panaši – vėl girtojo sinodo uliaviojimai ir panašūs reikalai.

Be to, jau pirmame trečdalyje pajutau, kad vis kyla minčių – ar tikrai to laikmečio herojė galėjo taip mąstyti – atsirado kažkoks dirbtinumo jausmas. Nors autorė itin pabrėžia, kad nuo savo mąstymo, kurdama herojus, siekia maksimaliai atitolti. Vėliau tas jausmas apslopo, tačiau praėjus vos daugiau nei savaitei po knygos skaitymo, negalėčiau tiksliai atsakyti, kokie įvykiai pirmoje knygos pusėje buvo – ant tiek viskas nuplaukė.

Mano supratimu, romanas rimčiau atgijo tik ties dviem paskutiniais skyriais, artėjant prie kulminacijos. Tačiau įspūdžio su padarytu pirmosios dalies lyginti nė neverta. Taigi, mano supratimu, nevertėjo šios knygos dalinti į dvi dalis, nes antroji visiškai neteko pagreičio.

Gal ir nenuostabu, nes pati autorė minėjo, kad rašyti karantino metu buvo sunku. Ir man tas sunkumas skaitant jaučiasi – tarsi persivalgius. Gal dėl to, kad norėta kūrinį prifarširuoti visais atrinktais faktais, galimai padidinant jo istoriografinę vertę ir aukojant grožinį intensyvumą. Taigi daugiau netuščiažodžiausiu – esmę pasakiau.