Kam tiktis su draugais kavinėse, jei gali pasikviesti juos namo? Kam gerti kavą, jei yra earl grey – su pienu arba be? Ir ar ne laikas pradėti nuosekliai eksploatuoti turimą brunchų receptų knygelę?

Nors idėja turėti naminį pokalbių klubą bent metų senumo, atsakymas į šiuos klausimus – kad reikia imti ir tiesiog padaryti – aplankė tik dabar. Gal suveikė naujų metų efektas, kurį pastiprino sausio rezoliucijos #bekavos, #bekavinių, #bealko. O gal tiesiog ore sklandanti idėja pagaliau prisirpo ir nukrito žemėn – ir ne man  vienai. Taigi visai tikėtina, kad tokių susibūrimų daugės.

Man per pastaruosius metus paaiškėjo, kad patinka namie ruošti vaišes. Šio suvokimo rezultatas – nusipirkta lininė staltiesė ir bent dvi (pavasariui ir vasarai) dar minty. Apskritai centrinė mano namų vieta yra stalas su keturiom kėdėm, o ne, kaip įprasta, sofa prie televizoriaus  – jų apskritai nėraJ.  Taigi jei aš ne lovoje, ir ne prie „pulto“ (viryklės), tai gyvenimas vyksta prie stalo.

Kai visi faktoriai sušoko į vieną vietą, viskas buvo realizuota mažiau nei per savaitę. Pavadinimas „Erlas Grėjus ir kiti išrinktieji“ bei logotipas buvo sukurtas seniausiai, taigi FB tereikėjo sukurti grupę, pakviesti narių ir paskelbti arbatos, knygų ir pašnekesių klubo veikimo principus.

Atrodytų, kam tas pavadinimas ir logotipas – tačiau toks konkretumas ir vizualumas verčia maksimaliai išgryninti idėją ir reikalo koncepciją. Pavadinimas tyčia pretenzingas, nes norėjosi kažkokio respektabiliai skambančio herojaus, aplink kurį viskas suktųsi, o naminis formatas apriboja narių kiekį – patirtis rodo, kad optimaliausia bendrauti keturiese.

Beje, šiam kontekste reiktų pasakyti, kad per ketverius metus radikaliai pasikeitė ir mano požiūris į moterišką bendravimą. Seniau man jo iš viso nereikėjo, moteriškus pokalbius laikiau tuščiu plepėjimu, tačiau priėjau išvados, kad iš vyro juolab nereikia daryti podruškės. Kai persiskirstė bendravimo temos, pasikeitė ir santykis – tiek su vyrais, tiek su moterimis.

Nors neturiu iliuzijos, kad šis naminis klubas apsiribos moterims, bet draugės yra šventa (ir malonu, kai vyras šią autonominę teritoriją gerbiaJ). Taigi vienas susitikimas per savaitę yra būtinybė. Dalyvių sudėtis ir pašnekesių temos gali kas kartą keistis – juk visų dienotvarkės ir interesai skirtingi.

Įžanginiam susitikimui, į kurį kartu su Belka pakvietėme dar 2 svečius,  pasirinkome „Knygų inventorizacijos“ temą – kalbėjomės apie tai, kokios knygos pastaraisiais metais ar ilgesniu periodu (ar net vaikystėje) padarė didžiausią įspūdį, ką planuojame skaityti šiemet. Kviesdamos dalyves, atsižvelgėm į tai, kad joms ne tik būtų įdomu pasiklausyti, ką kitos skaito, bet ir pasidalinti savo atradimais.

Kalbant apie susitikimo formatą, tai iš esmės yra savaitgalinis brunchas (vėlyvi pusryčiai arba priešpiečiai). Kaip ir užsiminiau, jo kulinarinė biblija – vintažinė „Marie Claire“ brunch‘ų knygelė, kuri savaime yra nemenkas įkvėpimas.

Pirmąjį kartą suplanavome priešpiečius, taigi užkandžiui pasirinkome visiškai paprastą beigelių su kaparėlių salsa receptą – tik vietoj lašišos rinkomės rūkytą lydeką ir menkę, taip pat tepamą sūrį, sviestą, medų ir dviejų rūšių uogienę.

Tą rytą, kai pirkau 10 mini beigelių ir baltų tulpių, jaučiausi kaip kokia ms. Dalloway – ir man tas jausmas patiko. 3 dalyvės tarpusavyje buvo mažai ar išvis nepažįstamos, taigi galvojau, kaip seksis susigroti, ar nebus nejauku, dirbtina. Iš esmės tie nuogąstavimai nepasiteisino – taip įsikalbėjome, kad priešpiečiai užtruko iki tamsos  – apie 3 h  vietoj planuotų 2.

Esu rašiusi ir apie bendravimo magiją ir apie dalyvavimą knygų klube – tąkart kėliau klausimą, nuo ko labiausiai priklauso, ar pokalbis veža, ar jį galima laikyti sėkmingu. Šiandien galutinio atsakymo vis dar neturiu, tačiau apetitas susitikimams didžiulis.