Sojų vaško žvakę, pavadintą „Sakų akmuo“ gavau dovanų iš draugės tarpušventyje. Tuo metu apie „Žiba collection“ net nebuvau girdėjusi, tačiau mane suintrigavo. Juolab, kad siuntinėlyje buvo ir kito kvapo bandinukas – taip vadinama „arbatinė“ žvakutė. Ir nuo tada ryto puslapių rašymo ritualas man neatsiejamas nuo „Antikos bibliotekos“. Pasmalsavus, kokių dar kvapų yra „Žiba“ kolekcijoje, mane užbūrė vien pavadinimai – „Apynių sula“, „Ūdo rožė“, „Tabokinis medus“…Todėl negalėjau nepakalbinti „Žiba collection“ įkūrėjos Živilės Bružienės apie jos inspiracijas.

Kokią vietą pagal svarbą kvapai užima Jūsų jutimų paletėje? Ar taip buvo visada?

Panašu, kad taip buvo visada – nuo tada, kai save prisimenu. Net ir vaikystėje buvau smalsi kvapams –  man būdavo nuolat įdomu „kas čia ir kuo tai kvepia?“.  Iš vaikystės, kuri prabėgo sovietmečiu, kuomet egzotiški vaisiai buvo deficitas, geriausiai prisimenu apelsinų ir mandarinų kvapus. Jie man asocijuojasi su Kalėdomis, taigi ryškus citrusų kvapas patinka iki šiol.

Žinoma, tam tikru gyvenimo etapu, kuomet daug visko vyksta – vedybos, gimsta vaikai – dėmesys nukrypsta kitur. Nors iki šiol prisimenu, vyro  (kuomet dar draugavome) dovanotus kvepalus – man jie labai nepatiko. Jau tada supratau, kad nereikėtų kvapų dovanoti žmogui, kurio gerai nepažįsti. Tačiau apie žmogų gali daug spręsti pagal jo santykį su kvapais.

Manau, kad tuomet, kai nepatiko dovanoti kvepalai, tai buvo mano paaugliškas ekspresyvumas, tačiau dabar esu labai smalsi, ir man sunku suprasti žmones, kurie tik užuodę sako „fui“ – tarsi užsiblokuoja. Tokie žmonės ir gyvenime yra konservatyvūs, uždari, nepriima naujovių ir tuo pačiu mažiau duoda kitiems. Yra toks posakis „atvira pasiūlymams“ – tai aš esu atvira kvapams. Klausydamasi muzikos, žiūrėdama filmą, matydama paveikslą ir kitose situacijose, kuriose kažkas patraukia akį, galvoju, kuo ir kaip tai galėtų kvepėti. Netgi pati mintyse bandau maišyti kvapų paletę.

Kokiomis aplinkybėmis į jūsų rankas pateko žvakių gamybos priemonės?

Prieš 8 m. susidomėjau aromaterapija, panašiu metu, po atostogų Meksikoje – kaip tai bebūtų paradoksalu –  mane labai patraukė gintaras (plačiau apie tai šiame interviu). Kadangi būtent ten pirmą kartą susidūriau su retu mėlynuoju gintaru. Parsivežusi papuošalą sau, ėmiau galvoti apie modernius, šiuolaikiškus papuošalus iš lietuviško gintaro – tarsi naują gintaro kodą. Ir dirbtuvėse, kuriose šlifuojamas ir gręžiamas gintaras, mane pakerėjo jo kvapas.

Kaip ir daugumai, miros aromatas, man seniau asocijavosi su bažnyčia, tačiau, kuo toliau, tuo labiau plečiasi ir mano pačios akiratis – iš naujo įvertinu neįprastus  kvapus ir jų derinius. Nuo tada pradėjau mąstyti apie kvapų įkomponavimą į savo kurtus gaminius. Pradžioje domėjausi žvakių gamyba iš bičių vaško, tačiau tai gana įnoringa medžiaga, taigi pasirinkau kiek paprastesnį kelią – sojų vašką. Nuo idėjos gimimo iki galutinio produkto praėjo dveji metai. Susipažinimas su kvapais, medžiagomis, įvairių variantų testavimas kainavo ir daug pinigų, ir laiko, ir pastangų – žodžiu, daug nemiegotų naktų.

Vyras, kuris gyvenime yra „tiksliukas“ ir viską vertina skaičiais, iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, tačiau po pirmųjų Kalėdų, kuomet žvakės buvo pristatytos, abu pamatėme, kad sekasi netgi geriau, nei  tikėjomės – moteriška intuicija nugalėjo. Jei ne Kalėdos, nežinau, kiek dar laiko būčiau tam skyrusi ir neskubėjusi, bet reikėjo suspėti, ir viską laiku padarėme – vyras ir dukros netgi padėjo pakuoti žvakes. Jie mano gyvenime ir veikloje labai svarbūs – patys geriausi ekspertai, padėjėjai ir patarėjai, pakoreguojantys kai kurias idėjas. Ypatingai vyras su savo realistiniu logišku mąstymu, o dukra Goda irgi nuolat prisideda prie pakavimo proceso – visgi čia daug rankų darbo.

Papasakokite daugiau, kaip Jūs kuriate kvapus? Ir kaip gimsta pavadinimai?

Neslėpsiu, kad kvapų kūrimas man vis dar aukštoji materija. Sudėtingesnių kompozicijų formules, kaip ir dauguma gamintojų, įsigyju jau paruoštas, tačiau daug laiko ir finansinių resursų skiriu jų atrankai. Pati kol kas kuriu kiek paprastesnes formules – mano sukurtos kompozicijos yra „Apelsininė kalendra“, „Pomidorų dulksna“, „Anyžinis kokosas“. Tačiau man patinka kontrastingi, netikėti, įdomesni deriniai. Iš esmės tai atspindi ir pavadinimai.

Šiame darbe, žinoma, svarbu asociacijos. Pavyzdžiui, pasak uošvio, kuris seniau pats virdavo alų, „Apynių sula“ iš tiesų atsiduoda salyklo saldumu, lipnumu. „Pomidorų dulksna“ – tai tarsi grįžimas į mamos šiltnamį. Tiesa, nereikia panioti pomidoro skonio ir kvapo, kurį sukuria ne pats vaisius, o žalios šakelės. Vieni žmonės pagauna, jaučia, panašiai kaip aš, o kiti turi savus lūkesčius ir kvapus interpretuoja kitaip – tai subtilūs dalykai.

Kokią žinutę norite perduoti „Žiba kolekcija“ aromatais ir dizainu?

Iš tiesų, kurdama „Žiba collection“, negalvojau apie kažkokią konkrečią žinutę – tiesiog kūriau tai, ko trūko, ko norėjau, kas patinka man pačiai. Žinoma, rinką paanalizavau, o joje nebuvo to, ko man reikia, taigi tiesiog perteikiau savo skonį – tiek kvapų, tiek pakuotės dizaino prasme. Vis dėlto tai yra nišinis, rankų darbo produktas, kuriuo prekiaujame gėlių, baldų salonuose, o ne prekybos centrų lentynose. Ir kai mane dėl šių žvakių žmonės susiranda patys, suprantu, tai ir yra ta žinutė, kurią „parašiau“ kryptingai, kad man pavyko sukurti kažkuo išskirtinį, tarsi autorinį braižą. Ir džiaugiuosi, kad tai suveda su naujais, panašų požiūrį turinčiais žmonėmis.

Tačiau nereikia pamiršti, kad kvapo suvokimas yra labai individualus  – tai labai stiprus dirgiklis, tarsi mūsų atminties talpykla, ir kartu drabužis, kuriuo kažką pranešame aplinkiniams apie save. Taigi su „Žiba collection“ nenoriu niekam primesti konkrečių vaizdinių – kiekvienas yra laisvas interpretuoti ir kurti savo asociacijas.

Ar pastebite kokias nors pirkėjų skonio tendencijas? Ir kaip ketinate kolekciją  plėtoti?

Pastebėjau, kad kvapų pasirinkimas skiriasi net priklausomai nuo regiono. Tai, kas labiausiai perkama Vilniuje, nebūtinai bus perkama Druskininkuose, ir atvirkščiai. Apskritai iš šiuo metu turimų žvakių populiariausiоs yra “Antikos biblioteka“ , „Ūdo rožė“, „Tabokinis medus“, „Sakų akmuo“,„Apelsininė kalendra“. Šiuo metu kūrybos procese yra nauja linija, kurią sudaro 3 nauji kvapai. Skirsis ir šių žvakių pakuočių dizainas.

Kalbant apie tendecijas, verta užsiminti ir apie žvakių priežiūrą, apie kurią supratimas pas mus kol kas yra labai minimalus. O žvakė kaip gėlė – kad džiugintų, reikia ją prižiūrėti. Pavyzdžiui, neužpūtinėti žvakės, nes ji labai dūmija, o specialiu įrankių panardinti knatą į ištirpusį vašką ir vėl atitiesinti. Jei žvakę gesinate uždarydami dangteliu, dūmo kvapas gali susimaišyti su žvakės artomatu. Taip pat, norint, kad žvakė gražiai degtų, būtina pakirpinėti knatą su tam pritaikytomis žirklėmis.  Taip pat, kad neišsisklaidytų aromatas, nedegančią žvakę verta laikyti po stikliniu gaubtu. Tačiau kol kas specialūs įrankiai daugumai vis dar atrodo kaip kaip perteklinis daiktas, vis dėlto, kurie naudojasi, juos ima traktuoti kaip interjero detalę, o žvakės priežiūra jiems tampa savotišku ritualu. Taigi įrankiais pradėsime prekiauti.

O kuo kvepia jūsų kasdienybė? Ar jūsų namų kvapas pastovus, ar keičiasi?

Iš tiesų, iš esamos linijos man pačiai labiausiai patinka „Pomidorų dulksna“, tačiau pirkėjai šio kvapo kol kas nepripažino. Galbūt tai priklauso nuo sezono, nes šis gaivesnis kvapas galbūt kažkam labiau asocijuosis su šiltuoju metų laiku. O šiaip aš nemėgstu užsistovėti ir kaifuoju nuo kaitos, taigi kvapus renkuosi pagal orą, nuotaiką, drabužius. Mėgstu turėti pasirinkimą. Beje, pati eksperimentuoju užsidegdama skirtingas žvakes vienu metu ir stebiu, kas gaunasi gaunasi. Su 8 „Žiba“ kvapų žvakėmis galima išgauti išties daugybę derinių ir net susikurti savo asmeninį kvapą. Pavyzdžiu, aš mėgstu kartu užsidegti „Apelsininę kalendrą“ ir „Sakų akmenį“. Tokiems eksperimentams patogu naudoti rinkinį „arbatinių“ žvakučių su visais mūsų kvapais.

O kai pavargstu nuo kvapų, kas tokiame versle yra neišvengiama, geriausias poilsis man yra grynas oras – einu pasivaikščioti. O kvapus rekomenduoju vartoti kaip gerą desertą –  kad ir kiekvieną dieną, bet po truputį.

Iš tiesų galvoju, jog gal per retai prisimename, kad žvakė yra ir simbolis, ir terapijos priemonė. Šiuolaikiniuose namuose atstodama bendruomeninį laužą ar židinį, žvakė simbolizuoja mūsų galią įnešti šviesos, kuomet supa tamsa. Ne veltui įpratau rašydama užsidegti žvakę, tarsi sakralios sąjungos su Kūrėju ženklą. Tačiau priklausomai nuo aromato, ji gali nuraminti, išvalyti, atgaivinti ar mistiškai įkvėpti, todėl labai svarbu, kokioje būsenoje kvapą renkiesi. Dėkoju už pokalbį.