Iki Julios Cameron knygos “Kūrėjo kelias” turėjau keletą bandymų pastimuliuoti savo kūrybiškumą – ėmiausi 10-ies dienų rašymo iššūkio, dalyvavau keliose „Iš Tylos“ stovyklose (Alter Ego ir Širdis). Ir, jei stebuklą traktuočiau kaip radikalų, netikėtą pasikeitimą, sakyčiau, kad ir po jų stebuklai neįvyko. Tačiau su amžiumi įsitikinau, kad stebuklai yra nuojauta ir pajauta paremtas subtilus virsmas, kurio plika akimi nepamatysi, tačiau, jei esi pakankamai atidus savistaboje, pokyčius, ypač atsigręžiant atgal, pajusi. Taigi užbėgdama toli už akių pasakysiu, kad ši knyga mane paveikė stebuklingai.
Filosofija kaip kūrybiškumo substratas
Tikrai nesu amerikietiško stiliaus saviugdos knygų gerbėja – tai dažniausiai klišių rinkiniai, gausiai aptepti mažareikšmės beletristikos kremu – kažkas panašaus į rainbow cake. Ir, nors nepasakyčiau, kad J.Cameron „Kūrėjo kelias“ nuo tos koncepcijos labai nutolęs, vis tiek mane pribloškė.
Nesitikėjau, kad ši autorė patvirtins daugumą mano įžvalgų apie kūrybos kilmę ir jos veikimo būdą. Kaip yra sakęs Jungas, „aš netikiu, aš žinau“, kad kūrybiškumas kyla ne iš žmogaus (kaip jam įpasta galvoti nuo pramonės revoliucijos ir modernizmo laikų), o iš Šaltinio, kuris yra nepažinus. Daugybę kartų tai kartojau įvairiuose savo tekstuose, tame tarpe apie A.Rand „Šaltinį“. Todėl kūrybiškumo sąsaja su dvasingumu man nebuvo jokia panacėja – greičiau savaime aiškus dalykas, sudėliojęs taškus ant „i“.
Kūrybiškumo, vidinio vaiko ir psichologinio gijimo sąsajos yra akivaizdžios. Kuo ankstesnės vaikystės traumos, tuo vidinis vaikas labiau išsigandęs ir užsidaręs, o būtent jis geba būti katalizatoriumi, skatinančiu reakciją, kuomet kūrybinė energija ima tekėti per mus. Nes vaikas, skirtingai nei mūsų vidinis suaugėlis, kuris dažnai įgauna ir vidinio kritiko, ir sabotuotojo, ir kitų personažų pavidalus, nesuka sau galvos apie naudą, praktiškumą ir discipliną – jis tiesiog žaidžia.
Pripažinimas, kad kūrybinės energijos Šaltinis yra Kūrėjas/Aukštesnioji jėga/Absoliutas/Dievas (ar kaip kitaip ją bepavadinsime), labai keičia mūsų santykį ir su pačiu kūrybiškumo procesu, ir su kritika. Jei kūrybos procese esi Kūrėjo bendradarbis, tai esi atsakingas tik dalinai – tame subtiliai dera pastangos ir pasidavimas. Juolab būtų keista “kanalui”, per kurį reiškiasi galingesnė jėga, kritikuoti Šaltinį ar į svetimą kritiką reaguoti perdėm asmeniškai.
Taigi apie tokius dalykus savo knygoje ir šneka J.Cameron, lašas po lašo 12 savaičių tašydama priešingų įsitikinimų akmenį. Dabar galvoju, kad visa tai labai panašu į 12 žingsnių programos metodiką, kuri iki šiol buvo efektyviausia darbe su priklausomybėmis. Paradoksalu, bet ten žmonės išmoksta kontroliuoti savo įpočius, pripažindami, kad jie visko nekontroliuoja – tik proceso dalį iš savo pusės.
Lygiai tas pats yra su kūryba – mūsų darbas yra pradėti ir skirti tam laiko. Ir tai turi tapti įpročiu. Ir, kadangi nesame 100% atsаkingi už galutinį rezultatą ir jo pilnai nekontroliuojame, galime pamiršti savo perfekcionizmą. Tokį požiūrį buvau išsiugdžiusi dar gerokai prieš skaitydamą šią knygą – taigi ir nesitikėjau, kad ji mano vidinį pasaulį apvers auštyn kojomis.
Kvailos užduotys ir vidinis vaikas
Esu pakankamai (bet ne kraštutiniškai) kritiška kokybei, turiu vidinį standartą, kurį japonai vadina kodawari ir kuris nėra visiškai tas pats, kas vakarietiškasis perfekcionizmas. Jis labiau susijęs su mokėjimu grožį įžvelgti natūralume, spontaniškoje išraiškoje, autentiškume, specifiškume, kurį dažnai vadiname netobulumu, o japonai – wabi-sabi.
Todėl mano santykis su vidiniu vaiku yra švelnus – jau daug metų leidžiu jam imtis iniciatyvos, net jei tai kažkam atrodo kvailai, ir nedrožiu jo, jei kažkas nepavyksta taip, kaip tikėjausi. Ir visiškai nekraujuoju dėl kritikos – tai, kas rezonuoja – atitinka mano nepasiektą vidinį standartą -, pasidedu vidinėje lentynėlėje, o tai, su kuo nesutinku, nuleidžiu per vamzdį, kuris vadinasi „o aš taip negalvoju“. Kad ir kaip vaikiškai tai beskambėtų.
Tačiau be vaikiškumo sunku būtų daryti ir „Kūrėjo kelio“ užduotis – tipiniam suaugusiajam, vidinį vaiką uždariusiam į pasąmonės tamsiuką, greičiausiai kils noras kritikuoti ir sabotuoti tas užduotis kaip primityvias, netgi nesusijusias su kūrybiškumu. Nes jos iš esmės yra terapinės – verčiančios pasikasti po prabėgusio laiko sluoksniais ir pasižiūrėti, kas tam vidiniam vaikui per gyvenimą nutiko (tai man nebuvo visiškai nauja, nes panašius dalykus darėme ir “Lūšies” programoje). Ir kantriai mokyti jį tokio elementaraus dalyko kaip žaidimas.
Negaliu sakyti, kad užduotis dariau fanatiškai. Tokiam žmogui, kaip aš, taisyklės yra tam, kad jas arba ignorutų, arba adaptuotų savo poreikiams. Taigi tą patį dariau ir su „Kūrėjo kelio“ užduotimis.
Kassavaitinis susitikimas su menininku (vidiniu kūrėju) irgi yra vidinio vaiko lepinimas, viliojimas iš jo slėptuvės, skatinimas reikštis ir ryžtingas vidinio kritiko sulaikymas, kai nusipirkusi didelių vatmano lapų ant jų peckioju ir gaunasi visiškai bile kas.
Kūrybiniai įpročiai
Skirti laiko tokiam, iš suaugusio pozicijos beprasmiam laiko leidimui su vidiniu vaiku, gali atrodyti neprasminga. Ir man taip pat nebuvo lengva, tačiau tarsi iš priešingos pusės – mano „noriu“ ir taip yra daug stipresnis, negu reikia. Todėl mano vidinis vaikas gali visiškai nenorėti susitikimo suplanuotu laiku ir išlįsti būtent tuomet, kai esu suplanavusi nuveikti kažką rimtesnio.
Taigi leidau sau adaptuoti ir šią taisyklę – kai kuriomis savaitėmis susitikimas su vidiniu kūrėju taip ir neįvykdavo, o kitomis įvykdavo keli. Vieni iš jų atrodė visiškai tušti, o kiti – pipildyti kūrybinių idėjų ir energijos. Didžiausia problema mano vidiniam kūrėjui buvo karantininiai apribojimai, atėmę itin svarbią kūrybiškumui galimybę – pakeisti aplinką. Bet vaikas nebūtų vaikas, jei nenusižengtų draudimams.
Kasdieninių ryto puslapių praktikos laikiausi griežčiau, nors kartais tai būdavo ir pietiniai, ir net vakariniai puslapiai. Kadangi buvau pasirinkusi A4 formato sąsiuvinį, prirašyti 3 puslapius būdavo reikalų – kartais neturėdama ką rašyti, užtrukdavau net ilgiau nei valandą, arba puslapius pildydavau priešokiais visą dieną.
Maždaug įpusėjusi programą, leidau sau kartais sumažinti dienos normą, o kartais ją padidinti – taip dariau dėl to, nes lygiagrečiai dalyvavau “5 elementų” eksperimente ir buvo prasidėjusi ugnies savaitė. Į apimties reikalavimą pro pirštus žiūrėjau ir dvi paskutiniąsias savaites, tačiau per 84 programos dienas prirašiau 283 puslapius, kas atitinka 2,83 per dieną. Taigi įsipareigojimo laikiausiai daugiau nei 94%.
Pradėjus rašyti ryto puslapius ranka, supratau, kiek daug įtakos turi ir užrašinės formatas, ir popierius, ir rašymo priemonė. Sukilo vaikystės prisiminimai, koks garsas būdavo, kai darželio auklėtoja sklaidė sasiuvinį, mokydama mus kalėdinio vaidinimo tekstų, kaip traškėdavo naujos knygos puslapiai ir kitos panašios subtilybės.
Kai viskas buvo uždaryta karantininiais sumetimais, siųstis sąsiuvinį iš kažkur neturėjau kantrybės, taigi tas, kurį pavyko rasti „Maximoje“ buvo visiškas kompromisas. Be to, jau pirmomis dienomis sustreikavo abu parkeriai, flomasteriniais rašikliais rašau tik užrašinėse ir spausdindom raidėm, taigi beliko tik eksperimentai su tušinukais. Pradžioje ranka labai neklausė ir kai kurių raidžių išvedžiodavo per mažai, kai kurių per daug, bet galiausiai pripratau (nors būna dienų ir dabar, kai ranka rašyti erzina). Tačiau dar vis tiek turiu viltį atrasti tas priemones, kurios būtų iš tiesų malonios (kai teko pirkti antrą tokį pat sąsiuvinį, nebeiškenčiau ir viršelius apklijavau koliažinais.)
O malonumo procesui neabejotinai pridėdavo kvapioji žvakė. Draugė per žiemos šventes buvo padovanojusi vieną kvapą iš „Žiba collеction”, su kuria gavau pabandyti ir „tabletę“ „Antikos biblioteka“, kurios kvapas puikiai atitiko mano skonį ir tapo įprastu „ryto puslapių“ palydovu. Apskritai įpratau žvakę degti kaskart, kai sėsdavau prie „Kūrėjo kelio“ užduočių, taip primindama sau apie kūrybinio proceso, kuris yra mano sąjunga su Kūrėju, sakralumą.
Žalingi įpročiai
Vis šios programos dėka identifikavau keletą sau netikėtų dalykų. Pamačiau, kiek stipriai mano emocinis valgymas susijęs su kūrybiniu nerimu. Pavyzdžiui, kai prokrastinuoju, bijodama susidurti su kūrybinėmis kliūtimis, vietoj sėdimo ir darymo, renkuosi dar vieną pavalgymą.
Netgi tais atvejais, kai jausdavau kylančią didžiulę energiją, kuri kartais pasireikšdavo ir idėjų gausa, puldavau ją stabdyti maistu. Kai tai suvokiau, vis dažniau laiku pastebiu tą įtampą ir susilaikau nuo jos gesinimo maistu. Kaip „raminančią“ priemonę renkuosi juodos kavos ritualą (kartą per dieną) arba paprasčiausią vandenį. Negaliu pasakyti, kad emocinio valgymo priepuoliai visiškai dingo, bet aš bent jau išmokau juos pastebėti.
Kitas žalingas įprotis – kai pačiai kyla kūrybinis spaudimas, jį nuleisti ne kūryba, o skaitymu (per tris šios programos mėnesius jau spėjau suskaityti 14 knygų). Kad naudoju tokią kompensaciją, aiškiai supratau tą savaitę, kai programoje buvo elementariai uždrausta skaityti knygas. Įdomiausia, kad nuo rudens parašiau 18 „Kūrybinių klizmų“, kai iki tol parašdavau kokias 5 per metus.
Beje, man nereikėjo perskaityti „Kūrėjo kelio“, kad suvokčiau, jog kritika dažnai yra pavydo išraiška. Ir nebūtinai dėl to, kad kiti kuria geriau, o dėl to, kad, net laikydama save pranašesne, pati sau neleidžiu kažko viešinti. Ir tai liudija tik vieną dalyką – žiaurų vidinio kritiko elgesį su vidiniu vaiku.
Taigi, kai aktyviai skaičiau ir apžvelginėjau knygas, iš tiesų pasirengimas kurti pačiai buvo nukritęs beveik iki 0. Tik tiek, kad mano knygų apžvalgos vis rečiau yra knygų kritika – greičiau savirefleksija knygos tema. „Meno kūrinio suvokimas yra mūsų pačių kūrybinis veiksmas“, – sako knygoje „Drąsa kurti“ rašo psichologas Rollo May. Greta šios jo knygos dar perskaičiau ir Mason Currey „Dienos ritualai“ apie įvairių sričių kūrėjų dienos režimą.
Iš šios knygos supratau, kad jokių taisyklių nėra – vieni dirba labai disciplinuotai, kiti labai chaotiškai, netgi naudodami įvairiausius stimuliantus. Aš taip pat sau ne kartą leidau be progos apturėti liquid brunch or dinner. Bet knyga akcentuoja, kad su tuo reikėtų elgtis atsargiau, kad tai netaptų įpročiu.
Taip pat šios programos metu pagaliau perskaičiau A.Andriuškevičiaus „Suklastotus dienoraščius“, kuriame ne vienas esė skirtas kūrybos temai ir netgi skamba kaip liudijimas aukščiau išsakytoms mintims. Taip pat pamaniau, kad laikas dar kartą perversti seniau skaitytą G.Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimą“, kurios ironiškam požiūriui stipriai simpatizuoju.
Beje, įprotį skatinti save pirkiniais irgi buvau priskyrusi prie žalingų įpročių, taigi bandžiau juos pririšti prie įgyvendintų užduočių kaip prizus, bet, nepaisant to, 3 iš 4 užduočių taip ir neįveikiau (prizai irgi liko minčių saugykloje). Bet vis tiek save palepinau keliais drabužiais ir mėgstamų iliustatorių printais. Nekalbant apie sūrelius ir guminukus, be kurių mano vidinis vaikas sunkiai išgyventų.
Sinchroniškumo stebuklas
Vienas iš Kūrėjo vedimo požymių yra sinchroniškumo pojūtis. Po kiekvieno skyriaus yra klausimas apie jo patyrimą. Mane šitas suvokimas lydi jau daugiau nei 7-еrius metus, ir kuo toliau, tuo daugiau vedimo ženklų pastebiu. Tam esu susikūrusi net specialią savistabos sistemą.
Taigi daug sinchrono nutiko ir šios programos metu. Pradedant nuo mano sudalyvavimo tinklalaidėje „Undinės ir drakonai“, kuriai suformulavau 8 kūrybiško gyvenimo patarimus. O „Kūrėjo kelio“ knyga į mano gyvenimą atėjo tik po 3 savaičių. Tai, kad pernai sudalyvavusi pirmame „Savęs repeticijų“ epizode kaip pašnekovė, šiemet tapau šios tinklalaidės vedėja, mano supratimu, irgi yra sinchroniškumas.
Nerealų savalaikiškumo pojūtį man įnešė maždaug po mėnesio nuo „Kūrėjo kelio“ programos pradžios prasidėjęs praktinis eksperimentas su 5 elementais, kuris galimai buvo netgi didesnis stimuliatorius kūrybiniam atgijimui (kadangi programos persidengė, poveikį sunku atskirti). Neįmanoma buvo to tobuliau sudėlioti laike: prasidėjęs po vasario pilnaties „5 еlementų“ ciklas baigėsi prieš kovo jaunatį, pasidalinti įspūdžiais apie kiekvieną iš elementų suspėjau iki pavasario lygiadienio, o „Kūrėjo Kelią“ baigiau priešvelykinę savaitę. Kodėl šitas ritmas toks svarbus, daugiau papasakosiu rašydama apie metus su „Mėnulio moterimis“, tačiau sinchronizacija gavosi kaip pagal užsakymą.
Kulminacija buvo paskutininę programos savaitę, kuomet vienos įmonės darbuotojoms vedžiau online seminarą apie kūrybiškumą. Pavadinau jį „Kūrybiškumo alchemija“ – jau seniai drįstu su rimtais žmonėm iš verslo šnekėti apie patyrimus, kurie vadinami mistiniais. Ir dar niekas man nėra sakęs, kad nusišneku (net jai taip sau viduje ir pagalvojo:)
Taigi smagu, praėjus 12 žingsnių kūrėjo kelią, vedusį per saugumo, tapatybės, galios, vientisumo, galimybių, gausos, bendrumo, stiprybės, atjautos, savisaugos, autonomijos ir tikėjimo jausmų susigrąžinimą, būtent dabar įžengti į naują įveiksminimo etapą, prasidėsiantį su balandžio jaunatimi.
Leave a Reply