Žmonės, užaugę šeimoje, kuri nebuvo asociali, tačiau bent vienas iš tėvų piknaudžiavo alkoholiu, dažniausiai taip džiaugiasi ištrūkę iš tėvų namų, kad nė nenori prisiminti, kas ir kaip ten buvo. Atrodo, buvo ir pražuvo – nėr ko kapstytis po istorinius sluoksnius. Dažnas su tėvais būna nusistatęs ir kažkokį sau įmanomą santykį – arba paremtą pareiga, arba ignoravimu, ir su tuo daugiau nebeeksperimentuoja.

Juolab, kad ne tiek mažai vaikų, kilusių iš alkoholizmo paveiktų šeimų, yra iš tiesų daug pasiekę. Kartais netgi daugiau nei vidutiniškai. Ir tikrai ne visi slepia tokią paslaptį po 9 užraktais. Savo laiku, matyt, dėl viešo asmens statuso, apie motinos alkoholizmą viešai yra pasisakęs Artūras Zuokas. Vystantis atvirumo kultūrai, siekiančiai destigmatizuoti psichinius sutrikimus, apie tai yra prisipažinę ir daugiau žinomų žmonių.

Tik klausimas, kuo paremta ta drąsa prisipažinti: ar suvokimu, kad „aš nesu atsakingas už savo tėvų bėdą“, ar „mano gyvenimas su tokiais tėvais nepraėjo be pasekmių“. Ir spėju, kad antrasis variantas yra mažiau tikėtinas, nors yra ne mažiau pagrįstas, nei pirmasis.

Kaip benorėtume, kad tėvų alkoholizmas mūsų nestigmatizuotų, nėra abejonės, kad tokios vaikystės aplinkybės palieka savo žymes – kad ir kokia socialine sėkme jos būtų užmaskuotos. Apie tai ir yra žurnalistės Gintarės Jankauskienės ir psichoanalitikės Agnės Kirvaitienės parengta knyga „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“, išleista praėjusių metų pabaigoje. Joje yra pateikta 10 аutentiškų suaugusių alkoholikų vaikų istorijų, lydimų A.Kirvaitienės komentarų, kurias perskaičiau beveik vienu prisėdimu.

Kaip suprantu, terminą „Suaugę alkoholikų vaikai“ (SAV) į vartoseną įvedė amerikiečių psichologė Janet Geringer Woititz, kurios lietuviškai išleistos knygos „Suaugę alkoholikų vaikai: kaip nusimesti skausmingos praeities naštą ir atkurti dvasios ramybę“ nesu skaičiusi (nors greičiausiai vertėjo).

G.Jankauskienės ir A.Kirvaitienės knygos pristatymą lydėjo apklausos duomenys, kad Lietuvoje su priklausomybių problema šeimoje susidūrė kas antras pilietis. Tai yra siaubingas mąstas, taigi, kai politikai diskutuoja apie tai, ar laisvos rinkos sąlygomis turėtų būti ribojamas alkoholio pardavimo laikas, galvoju, kad reiktų pirmiausia paklausti tų, kurie su tokiais probleminiais žmonėmis gyvena.

Nežinau kokia statistika buvo mano paauglystės laikais, bet nenustebčiau, jog daugumai kenčiančiųjų tokiose šeimose atrodė, kad jie tarsi izoliuota sala, o aplinkiniai gyvena normalų gyvenimą, net jei jis baigdavosi tėvų skyrybomis dėl neištikimybės. Man tai visada atrodė mažesnė blogybė, nei nuolatinis pavojaus jausmas, spėliojant, kokiais ekscesais baigsis kiekviena diena. Kaip chroniškas stresas išbalansuoja besivystančio organizmo biochemiją, tada nė nenumaniau, nes niekas apie tai nešnekėjo, o gal ir nežinojo.

Kažkas iš rusų autorių, bene L.Tolstojus „Anoj Kareninoj“, yra užrašęs, kad visos laimingos šeimos vienodos, o nelaiminga – kiekviena vis kitaip. Toks įsitikinimas turbūt ypatingai gajus alkoholikų vaikų galvose, ir ši knyga jį tiesiog sprogdina. Beskaitant ir lektūrą, su kuria man teko susidurti SAV susirinkimuose, belikdavo ieškoti “10 skirtumų“, nes panašumų yra tiek daug, kad tai greičiau yra bendras vardiklis.

Nors gali skirtis pažeidimo mąstas ir tvarkymosi su juo strategija, SAV trauma yra nepaneigiama. Toks žmogus tarpasameniniuose santykiuose susiduria su gan tipinėmis problemomis, nes disfunkcinėje šeimoje (o alkoholizmas ją tokia automatiškai padaro) neįmanoma išsiugdyti adekvačios savivertės ir pasitikėjimo aplinkiniais (kartais tas pasitikėjimas yra tiek iškreiptas, kad virtęs priklausomybe).

Be to, kiek man yra tekę dalyvauti praktiniuose psichoterapijos seminaruose – kuo žmogus išoriškai atrodo kietesnis (atsparesnis, pranašesnis už kitus), tuo daugiau šansų, kad tai yra pažeidimo kompensacija.

Taigi, skaitant šioje knygoje pateiktas istorijas, ataidi vaikystės namų atgarsiai, o psichoterapiniai komentarai leidžia įsivertinti savo gijimo laipsnį ir likusį pažeidimą (gaila, kad knygoje tik vienas vyriškas pasisakymas). Faktas, kad nuo knygos perskaitymo neišgysi, tačiau pamatyti probleminius kampus, kuriais dar reikia užsiimti, tikrai verta.

Pokalbį su knygos autore galite išgirsti “Savęs repeticijų” tinklalaidėje.