Manęs nenustoja stebinti knygų anotacijos. Hanya Yanagihara romano “Mažas gyvenimas“ apibūdinimas – „giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje“ yra klasikinis  negebėjimo atskirti kūrinio siužeto nuo jo temos pavyzdys. O kartais tai yra ypatingai svarbu, nes, turint galvoje šios knygos psichologinę problematiką, naiviems ir jautriems skaitytojams vertėtų iš anksto žinoti, jog tai pirmiausia yra „traumos case study“.

Anotacijoje rašoma, kad knyga apie keturis draugus, tačiau, mano supratimu, tai pirmoje eilėje individuali traumos istorija, kurioje kiti žmonės yra tik statistai. Be to, tas atvejis yra susijęs su pedofilija, o prie šios tematikos toli gražu ne kiekvienas nori liestis.

Man rodos, tokius faktus leidėjams, gerbiant skaitytoją ir nuleidus marketingines ambicijas, būtina įvardyti, nes smurtinių vaizdų atgal neatžiūrėsi, neatskaitysi ir neatžinosi. O psichologiškai skausmingą procesą uždaryti yra nepalyginamai sunkiau, nei jį paleisti.

O „Mažas gyvenimas“ yra kankinantis pirmiausia dėl savo apimties ir ištęstumo. Skaitydama nuolat svarsčiau, kiek tai daroma nesąmoningai, kai kuriose vietose elementariai perkraunant tekstą mažai reikšmingomis detalėmis, o kiek tikslingai, siekiant, kad skaitytojas patirtų, kaip vargina su trauma susijusios paslaptys, nuolatinis vaikščiojimas ratais-kvadratais apie tam tikras temas, impulsyvus bėgimas iš tam tikrų situacijų, neadekvatus reagavimas ir savidestrukciniai įpročiai.

Taigi pirmi 150 puslapiai man buvo laukimas, tolimesni 150 – auganti frustracija “nu kiek galima”, dar 150 – siaubas dėl žiaurumo, dar 150 prašviesėjimas, temdomas nuojautos, kad geruoju viskas nesibaigs, na, ir paskutiniai 66 – išrišimas, kuriame bandai išsigryninti žinutę, kurią autorė norėjo perteikti, ar kokią pats išsineši iš šio kūrinio.

Knygos skaitymo siaubo etape svarčiau, dėl ko žmonės apskritai galėtų norėti skaityti šią knygą – tokio skaitymo „malonumo“ negalėčiau pavadinti niekaip kitaip nei mazochistiniu. Jei specifiškai nesidomėčiau traumų psichologija, baigusi knygą greičiausiai jausčiausi kaip išprievartauta.

Taigi, prieš skaitant tokį grožinį kūrinį, rekomenduočiau perskaityti D.Kalschedo „Vidinis traumos pasaulis“ ir B.Van del Kolk „Kūnas mena viską“, kas gerokai palengvina turinio interpretaciją: klausimai „kaip taip gali būti?“ nekyla. Taigi po šios 666 puslapių gyvenimiškos agonijos, kuri yra vaiko traumavimo, vykusio nuo pat gimimo, pasekmė, aš jaučiausi tik daužta. Nuverkti posmą yra palyginus nedidelė kaina. Tik klausimas už ką.

4 dienas pragyvenau greta žmogaus, kurio gyvenimas susiklostė tragiškai, ir nei apie realybę, nei apie traumas nieko naujo nesužinojau. Ar reikėjo man perleisti per save svetimą psichoemocinį krūvį? Kadangi skaitau intuityviai, manau, kad taip, nors dar iki galo nesuvokiu kam ir kodėl.

Neabejoju tiesa, kad psichologinės žaizdos, kuri atrodė užsitraukusi šašu, supūliavimas yra jos būdas valytis, po kurio seka gijimas, tačiau tai turi būti savalaikis porcesas. Iš esmės pasitikiu sistemtos savireguliacija, taigi tikiu, kad ši knyga nepateks į rankas tam, kam šiuo metu tai būtų labiau žalinga nei naudinga. Tačiau galbūt pagalvojimui prieš darant gal kažkiek įtakos turės ir ši apžvalga. Ypač turint galvoje transgeneracines nacionalines traumas, bei tai, kad didesnė mūsų visuomenės dalis yra patyrusi vaikystės traumų disfunkcinėse šeimose, ar juolab, specializuotose institucijose.

Taigi grįžtant prie išaukštintosios draugystės. Kad tokia draugystė, kokia pavaizduota šioje knygoje, susiformuotų tarp traumuoto ir sveiko žmogaus, pastarasis turėtų būti nušvitęs. Nes jei nėra, sveikesnis žmogus paprastai yra tik geriau adaptavęsis, tačiau trauminis artimo žmogaus elegesys jam taip pat spaudo tam tikrus mygtukus. Ir kai jis netenka iliuzijos, jog meilė traumuotąjį išgydys, dažniausiai nuo jo pabėga savisaugos sumetimais. Iš tokių, nuolat destabilizuojančių santykių nepabėga žmonės, kurių pačių savisauga yra sutrikusi – tai yra „gelbėtojai“, kurie tokiuose disfunkciniuose santykiuose užkišinėja savo psichologines skyles. Taigi tai nėra grynasis altruizmas – tai yra mainai.

Jokiu būdu nesmerkiu ir nenuvertinu tokių santykių, kurių psichologai sveikais tikrai nepavadintų, nes būtent taip veikia sistemos savireguliacija. Auka „randa“ savo persekiotoją, o gelbėtojas – auką, su kuria gali realizuoti savo potencialą. Psichologinėje literatūroje yra daug informacijos apie šią specifinę triadą, nors kalbėdamas apie jos viduje veikiančius traukos dėsnius socialiame kontekste, visada rizikuoji patekti į zoną, kurioje signalizacija pradės klykti „kaip tu drįsti kaltinti auką?“. Nors drįsčiau sakyti, kad tarp kaltinimo ir principo suvokimo bei pripažinimo yra nemažas skirtumas (o gal kaip tik mažas, tačiau kiek kita prasme).

Juolab, kad pagrindinis herojus „Mažo gyvenimo“ herojus, tapęs savarankišku ir netgi sėkmingu, apdovanotu gyvenimo, savidestrukciją renkasi „savanoriškai“ – atrodytų, išoriškai neverčiamas. Bet būtent toks yra vidinis traumos algoritmas. Jis skatina auką kartoti traumą, kol neįvyks transformacija, nebus atrastas kitoks santykis, galintis tapti pagrindu naujai gyvenimo strategijai bei taktiniams pasirinkimams. O šiame romane nei vienam iš herojų jokia transformacija neįvyksta. Ir tai tik atspindys beviltiškumo, į kurį nuvedė posmodernaus žmogaus tikėjimas atsitiktinumų, mokslo ir beprasmybės dievu.

Taigi būtent šia prasme knyga be happy end‘o yra labai prasminga, nes ji parodo ir gerų aplinkinių norų, ir psichoterapijos, ir apskritai modernybės sukurtos iliuzijos “aš pats” ribotumą. Pagrindinio herojaus draugas taikliai kvestionuoja psichoterpiiją, kuri kiekvienam suras problemų, jei jis pats jų nemato, ir iš esmės sukritikuos bet kokį santykį (kaip kad aš padariau, vietoj romantiškos, pasiaukojančios draugystės kalbėdama apie triadą, kurioje gelbėtojas toks pats priklausomas, kaip ir kiti du dalyviai).

Tik kai kurie iš daugiau ar mažiau garsių psichologų, kurie patys yra prisilietę prie Kažko, kas yra anapus jų ego (ir už tai, žinoma, akademiškai sukritikuoti), pripažįsta, kad ir žmogaus psichika, ir kolektyvinė pasąmonė yra tobula savireguliuojanti sistema, kurios dėmenys sukrinta į vietas būtent taip, kaip reikia, ir persistruktūruoja, pasireiškus specifinėms aplinkybėms. Ir nei klientas, nei jį konsultuojantis specialistas nėra šios galios šaltiniai.

Taigi bijau, kad be dvasinio požiūrio šiame romane sunku bus užčiuopti šviesą – kaip to negali padaryti neregys. Nes teks supratingai priimti, kad kai kuriems žmonėms išlipti iš savo modelių neužtenka net viso gyvenimo, ar net kelių gyvenimų. Abraominių religijų išpažinėjai įsitikinę, kad kenčiantiems dangus,  o man pakanka karmos dėsnių, kurie yra lygiai tokie pat, kaip ir energijos tvermės dėsniai – niekas iš niekur neatsiranda, ir niekur nedingsta.

Pagal pirmąjį termodinamikos dėsnį vienos rūšies energija gali virsti kitos rūšies energija, taigi tarp dualių energijos išraiškos formų – skausmo ir malonumo, persekiotojo ir aukos, traukos ir atstūmimo bei kitose diadose – tarp polių atstumas yra mažesnis, nei mums atrodo. Ir tai yra traumos sakralumo pagrindas.