„Instagrame“ seku nemažai keramikių ir pati prijaučiu šiam rankų darbui. Kai šią plastišką medžiagą matai svetimose rankose, viskas atrodo kur kas paprasčiau, tačiau molis turi savų užgaidų, taigi sutarimą tarp idėjos ir formos ne visada lengva pasiekti. „Mujo keramika“, kurią kuria Lina Gaubaitė-Visockienė, mane ir sudomino dėl to nenuspėjamumo – kiek šioje originalios estetikos bendradarbystėje vadovauja rankos, kiek medžiaga. Ypač kalbant apie skulptūriškas vazas, eksponuojamas Midcentury.lt showroomo interjeruose.
Be to, „Mujo“ profilyje matome pilną kūrėjos spektrą, kurio viename gale – indai, kitame skulptūra. Taigi buvo smalsu pasinerti giliau ir iš pirmų lūpų sužinoti, kaip gimsta „Mujo“ estetika, kaip kūrėja bendrauja su savo Mūzomis ir balansuoja tarp buities ir meno.
Ką reiškia „mujo“?
Mujo, verčiant iš japonų kalbos, reiškia kintamumą, laikinumą. O šiaip jau mano kelintus metus tyrinėjama ir, kiek pavyksta, praktiškai taikoma japonų wabi sabi filosofija šį ir daugelį panašių žodžių, neturinčių tiesioginio vertimo, gražiai ir daug plačiau aprašo įvairiose knygose. Man tiesiog norėjosi, kad pavadinimas manęs neįpareigotų kurti vienokio ar kitokio formato kūrinius, o užuomina į rytietišką kultūrą ir estetiką atskleistų tai, kuo žaviuosi, kuo grindžiu savo kūrybinį kelią, kame matau grožį.
Taigi, pažinodama save, vos tik pradėjusi dirbti keramikos srityje, jau galėjau nuspėti, kad jei šiandien man žaviausia atrodo lipdyti puodelius, kitą dieną galbūt aš jau būsiu įsitraukusi į vazų lipdymą, o gal ir į žiedimą, tad jokių kūrybinių posūkių neatmesdama, rinkausi tokį pavadinimą, kuris leistų būti kūrybos procese spontaniška ir šiek tiek nenuspėjama.
Kaip apibūdintum savo kūrybinę filosofiją?
Pasiduoti tėkmei. Sėsti prie molio nieko iš anksto nesugalvojus ir nesuplanavus. Formos skleidžiasi ir kuriasi pačiame kūrybiniame procese, kuriame gausu netikėtumo bei meditatyvumo.
Net ir pats priėjimas prie darbų būna netikėtas ir neplanuotas man pačiai. Tiesiog būna dienų, kai vos pramerkusi akis einu į savo darbo kampelį su mintimi, kad tik pasižvalgysiu, išgersiu rytinės kavos puodelį ir išeisiu, o jau, žiūrėk, kava ataušo nė nepaliesta, šeima susikėlė – laukia pusryčių, o aš paskendusi molyje ir vis dar su pižama. Kiekvienas toks nesuplanuotas “prisėdimas” atneša labai skirtingus darbo rezultatus, kuriuos vėliau galiu tiek sau įvardinti, tiek kitiems pristatyti kaip mano vidinių išgyvenimų, nuotaikų materializavimąsi.
Kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą prisilietei prie keramikos? Kaip tas sąlytis keitėsi – ar buvo minčių dėl kitų kūrybos formų?
Visuomet žinojau, kad dirbsiu kažką kūrybiško ir kad mano kūnas bus pats svarbiausiais įrankis, leisiantis realizuoti savas vizijas, ištransliuoti auditorijai, kur ir kame matau grožį.
Džiaugiuosi, kad niekad neteko priiminėti sprendimų dėl karjeros krypties: maniškė buvo aiški man nuo pat mažų dienų, bet, pasirodo, ir norint atrasti tą vieną vienintelę veiklą, kurioje tirpsta laikas, o su juo ir visi rūpesčiai, teko ieškoti gan ilgai…
Iki atrandant keramiką teko išbandyti tapybą, medžio drožinėjimą, siuvinėjimą ir siuvimą, juvelyrikos amatą. Teko lankyti cirką, skirtingų stilių šokius, groti, giedoti bažnyčios chore, dekoruoti namų, privačių renginių ir muzikos festivalių erdves, kurti žemės meną, projektuoti želdynus, rišti puokštes. Tad keramika kol kas paskutinė stotelė mano kūrybiniuose ieškojimuose, nors jaučiu, kad šiuo metu į mano gyvenimą vėl labai nori grįžti muzika, tad labai džiaugsiuosi, jei pavyks atrasti laiko ir šiai, seniai kamputy užspaustai savo svajonei.
O molį pirmą kartą į rankas net nepamenu kada paėmiau, tikrai ne kartą iki to lemtingo sykio, kuomet su juo darbuotis ir nebenustojau. Tuometinių bičiulių vestuvėse išbandžiau šį amatą ir užkibau.
Kiek keramikoje/asmeniškai tau svarbios medžiagiškumo paieškos ir inovacijos?
Naujovės mane visad žavėjo, tačiau keramikoje jas prisijaukinti trunka gan ilgai, tad tiek laiko, tiek energijos, tiek finansiniai kaštai, norint išbandyti visas naujoves ar kurti savas technikas, yra gan dideli. Tik įpuolusi į šią sritį labai blaškiausi, norėjau išbandyti labai daug skirtingų medžiagų, skirtingų formavimo, glazūravimo technikų, kad galiausiai sėdėjau susipirkusi viską, ko tik gali prireikti, bet jaučiausi pasimetusi toje gausybėje pasirinkimų ir nebežinojau nuo ko ką pradėti. Tuomet ir nusprendžiau stabtelti ir tiesiog išsigryninti, kas man pačiai patinka: kokia spalvinė paletė, kokios formos, kokie gabaritai, kaip man maloniau dirbti – žiesti ar formuoti rankomis. Na ir į šiuos bei daugybę kitų klausimų atsakiusi sau, turiu tai, kas kol kas mane labiausiai ir džiugina – vazos. Skulptūriškos, aptakios ir “minkštos”, kuklios ir tylios, bet gyvos. Su sava istorija ir su tiek daug skirtingų asociacijų, kurias skirtingiems žmonėms jos sukelia. Tiesa, tai viena iš įdomiausių mano darbo dalių, kai su artimaisiais arba klientais aptariame, ką įžvelgiame vienoje ar kitoje formoje. Tai – lyg gulėti pievoje ir praplaukiančiuose debesyse ieškoti atpažįstamų figūrų, siluetų.
Ar kuri kas dieną ar ciklais? Kaip gimsta Tavo idėjos? Kame tavo įkvėpimas? Ar turi kokių nors kūrybinių ritualų?
Dirbu gan chaotiškai. Tiek nuoseklumo, tiek dažnumo, tiek ir trukmės prasme stengiuosi nesprausti savęs į rėmus (laimei galiu sau tai leisti). Dažniausiai prie darbo stalo prisėdu to nesuplanavus. Kartais tas prisėdimas suvalgo kokias 3 valandas, o kartais ir kokias 6 dienas su trumpomis pertraukomis pavalgyti, nusiprausti, pamiegoti (žinoma, tokiems ilgiems mūzų pasisvečiavimams retai turiu galimybes dėl kitų turimų pareigų, tačiau, jei visgi proga atsiranda – būtinai ja pasinaudoju).
Paprastai daug ramiau jaučiuosi neturėdama jokio plano ką ir kada turiu padaryti. Dėl to, kiek įmanoma, stengiuosi iš kūrybos pasiimti maksimalų malonumą ir pasidžiaugti įkvėpimo akimirka, o įvairiausi eskizai, planavimai ir skaičiavimai to malonumo išties iš manęs daug atima. Šis laisvumas ir neapsistatymas centimetrais ar terminais, padeda įsijausti į darbus lengviau, atsiduoti procesui, kurti iš pajautimo, o ne dėl kažkokių palankių strateginių apskaičiavimų, kiek kokie mano darbai bus ar nebus paklausūs, kokie dydžiai ar formos praktiškesni, patogesni.
Kas tau artimiau (ir kodėl) – taikomoji (indai) ar dekoratyvinė (vazos, skulptūra) keramika?
Skulptūra kol kas mane žavi labiausiai. Joje telpa daugiausiai kūrybinės laisvės, improvizacijos, eksperimentų. Čia idėja svarbiau už funkcionalumą ir patogumą, o tai man labai svarbu, nes nesu iš tų kūrėjų, kurie labai mėgautųsi techninių sprendimų ieškojimu. Aš labiau vertinu darbo estetinę pusę, tad ir labiau linkstu į ten, kur galiu atskleisti savo braižą, kūriniu perduoti norimą žinutę, iš esmės rodyti tai, kas man pačiai labiausiai patinka – abstrakčią FORMĄ su žiūrovo laisve interpretacijai.
Pavyzdžiui, mano vazos negali vadintis vazomis, nes kai kurių aš jų net neglazūruoju, tad savo pagrindinės funkcijos merkti į jas gėles, jos neatlieka. Tai tikrai susiaurina interesantų ratą, tačiau tuo pačiu labiau išgrynina mano auditoriją. Tos vazos, o galbūt tiksliau, meniniai objektai, man padeda sutikti savo požiūriu ir estetiniu pajautimu panašius į mane žmones, giminingas sielas, tad ir tie pokalbiai su tais klientais dažnai įgauna daug daugiau familiarumo, jautrumo, gylio, o kartais net pereina ir į nuoširdžias draugystes.
Darant vien indus, jausdavau daugiau įtampos, nes ten esu labiau apribota dydžių, talpų, patogumo/nepatogumo, medžiagų pasirinkimo klausimų.
Nors neneigiu, smagu žinoti, kad kažkas kas rytą pusryčiauja iš tavo rankomis lipdytų indų, jais puošia šventinį stalą, juos dovanodami džiugina savo artimuosius, tačiau man tai ima darytis per ankšta veiklos sritis, dažniau mano pačios prisimenama, kai norisi pajausti DARBO SKONĮ, nes su tom vazom – būna – medituoji medituoji, ir retkarčiais iš to gaunasi šnipštas, bet dažniausiai tai labai džiuginantis rezultatas.
Leave a Reply