Pernai vienam berniukui, kuris lyg ir galvoja apie architekto profesiją, atostogų proga išsiunčiau siurprizą – „Lapo“ išleistą knygą apie Nеringos architektūrą. Šiemet pati gavau siurprizą – tos pačios leidyklos Palangos ir Šventosios architektūros gidą.

Ir nors pati Palangoje nebuvau šimtą metų, nesu abejinga ne tik prieškario ar tarpukario, bet ir sovietinio periodo architektūrai, kuri, deja, nelaikoma kultūriniu paveldu ir gali būti negailestingai naikinama. Nors Šventojoj vaikystėj nesilankydavau, pernai ten apsilankius nesezono metu, pirmiausia akį traukė būtent to laikotarpio pastatai.

Jei žmonės sugeba nuvertinti ir medinę tarpukario architektūrą, tai sovietinio laikotarpoo reliktams gailesčio nė neverta tikėtis – nebent iš saujelės entuziastų. Ironija nebent tame, kad sovietai patys neturėjo pagarbos ir to pasėkoje sukurtas kultūrinis paveldas bus niokojamas tos pačios sistemos išauklėtų biurokratų ir verslininkų.

Aš iš tiesų nesuprantu paveldo principų, nes sovietinio laikotarpio architektūra man atrodo verta dėmesio dėl to, kad yra modernistinės kultūros objektas. Tai, kad jos kūrėjai gyveno ir dirbo sovietinės santvarkos laikotarpiu, nei jos istorinės vertės, nei kultūrinio įdomumo nesumažina – gal net kaip tik padidina.

Taigi neišeina abejingai stebėti, kas Palangoje vyksta su buvusiais partijos (LSSR Ministrų Tarybos), o po to vyriausybiniais poilsio namais „Auska“. Kilnojamasis jos turtas buvo ciniškai nusavintas – vertingesnę dalį elementariai pasisavinant, o mažiau verslo supratimu vertingą – greičiausiai utilizuojant. Tai, kad jos privatizavimas, galintis pasibaigti elementariu nugriovimu, sutabdytas bent porai metų, išnuomojantjauniausio Lietuvos virtuvės šefo Roko Galvono įmonei, kažkiek džiugina, bet negali žinoti, kas slepiasi po dūmų uždanga. Taigi įvertinus galimą šio objekto sunaikinimo perspektyvą, norėtųsi, kad tokie objektai būtų įamžinti ne tik tikiuose giduose. Juolab, kad šiame gide „Auską“ reprezentuoja tikrai ne pačios įspūdingiausios nuotraukos.

Geresnė pastarojo meto komunikacijos naujiena, kad bendrovė „Reefo“ ėmėsi atnaujinti poilsinę „Šilas“, kuri kadaise priklausė šilko kombinatui, bet jau buvo pavirtusi vaiduokliu (tiesa, projekto tinklapyje nurodoma, kad ji pastatyta 1992, o gide kažkodėl nurodomos 4 datos 1984, 1985, 2002 ir 2019, kuomet buvo pateikti pritaikymo pasiūlymai). Pastato architektūra dėkinga realizuoti šiuolaikinio interjero, kuris įkvėpimo akivaizdžiai semiasi ir vėlyvojo modernizmo, idėjas. Tik iki galo nesupratau, ar vystytojai pardavinės jau pilnai įrengtus aparamentus, ar tai bus tik projektiniai pasiūlymai pirkėjams.

Iš esmės tą pačią funkciją sovietmečiu atliko LSSR Tarybos pensionatas „Žilvinas“, kuris, pasak gido, artimas olandiško struktūralizmo idėjomis, taigi skoningai atrodo ir šiais laikais. Džiugu, kad jo savininkai irgi nenuėjo lengviausiu  euroremonto keliu ir kažkiek bandė nauja įranaga apžaisti senąją poilsio namų dvasią.

Dabar, kai miestuose verda aistros dėl medžių kirtimo, iš naujo galima įvertinti ir viešbučio „Palanga“ užsakovų ir architekto pastangas ne tik išsaugoti didelę dalį sklype esančių pušų – tai, kad pačiai teko rūpintis pastato atidarymo metu rūpintis jo pristatymu žiniasklaidai, atrodo kaip faktas iš praėjusio gyvenimo. Beje, šalia šio pastato išliko ir „grybukas“ – nežinomos paskirties ūkinis statinys, kuriame – kaip šventai tikėjau vaikystėje – gyveno nykštukas. Su teta vis eidavom patikrinti, ar nykštukas negrįžo – nes tas į kioskelį panašus namelis visad būdavo uždarytas.

Mėgdavau fantazuoti, kuo nykštukas galėtų prekiauti, nes iš tų laikų prisimenu ir šviežią skystą medų miniatiūriniuose plastiko kibirėliuose, kurio būdavo Palangos turguje,  ir valgyklos kvapus bei garsus „Žuvėdros“ poilsinėje ir tiesioginį skrydį į Palangą lėktuvu. Pro miglas iš vaikystės prisimenu „Lino“ baseiną, kuriame turbūt nė nebuvau – tik girdėjau legendas, ir vaikišką traukinuką, berods, važiavusį kažkur nuo Palangos parodų paviljono.

Kažkoks deja vu buvo ir užpernai apsilankius M.Mažvydo bibliotekai priklausančioje vasaros skaitykloje, kur turėta supračiaus (arba neturėta pinigų) išsaugoti senuosius baldus ir priimti kavos virėjus su ledų vežimėliu. Prieš porą metų, viešėdama ne pačioje Palangoje, o Kunigiškėse, toje vintažinėje skaitykloje praleidau nemažai malonių akimirkų.

Beje, šis gidas atgaivino ir mano prisiminimą apie tuos metalinius ledų indelius ir raitytas baltas kėdes, kurios buvo neišlikusioje Palangos kavinėje „Banga“ – netgi radau tai liudijančią vaikystės nuotrauką. Panašus prisiminimas galbūt liks iš šių laikų bruncho restauruotoje Tiškevičiams kadaise priklaususioje viloje „Komoda“ (buv. „Jūrapilis“), kurioje šeimininkauja virtuvės šefas Martynas Meidus. Tiesa, viešbučio tinklapyje sakoma, kad vilą projektavo italas, o gide nurodoma, kad tai buvo Zakopanės architektūrinio stiliaus kūrėjas Stasys Vaitkevičius ir arch. M. Tolvinskis. Bet tai nekeičia fakto, kad šiai itališko stiliaus vilai iš tiesų sekasi flirtuoti su šiuolaikinėmis madomis.

Taigi dabar belieka laukti leidinio su Druskininkų architektūra, kuriuose yra ne tik įspūdingų mano mylimos medinės architektūros pavyzdžių, kurie po truputį restauruojami, bet ir liūdno likimo sovietmečio pastatų – tokių, kaip sanatorija Nemunas. Tiesa, ir jis šiemet buvo pagaliau parduotas, taigi smalsu ką sumanys vystytojai.