Apie K.O.Knausgårdo knygas buvau girdėjusi, tačiau tuo metu, kai jos pradėtos leisti, buvau visiškai nustojusi skaityti grožines knygas ir galvojau, kad dar viena istorija man nieko naujo apie žmones nepasakys. Tam tikra prasme taip ir buvo, tačiau, kad įvertinčiau šią knygą, reikėjo grožinės literatūros kažkiek pasiilgti. Vis dėlto, jei ne autobiografinis/autofikcinis pobūdis, su pirmąja knyga „Mirtis šeimoje“ greičiausiai nebūčiau prasidėjusi.

Išraiškingas autoriaus veidas ant viršelio ir serijos užvadinimas „Mano kova“ suponavo, kad tai bus vidurio amžiaus krizės kamuojamo vyro vargai su visuomenės diktuojama „norma“, prasidedanti nuo tėvų-vaikų santykio, einanti per visus socializacijos etapus,  ir besibaigianti atvirkščia vaikų-tėvų santykio problema, vainikuojama mirties ir ją lydinčių abejonių.

Taigi šia prasme dauguma turime ne ką mažiau dramatiškų istorijų, taigi niekad nesusimąsčiau, kad tai gali būti verta knygos. Be to, galvojau, kad žmonės, kurie nemoka kurti fikcijų, parašo vieną autobiografinę knygą ir jų rašymo karjera tuo ir baigiasi. Bet Knausgårdas jų iškepė 5 ir tai gal ne pabaiga?

Ir suprantu, kaip jam tai pavyko – be atmosferos/gamtos aprašymų, „lyrinių“ nukrypimų į filosofinius pamąstymus, stebina buitinių scenų aprašymo detalumas, panašėjantis į skandinavišką kinematografiją,  tačiau keliantis klausimą dėl tokio detalumo pagrįstumo.  Kai kuriuos pasakojimo detalės man nepasirodė reikšmingos nei pačiam vyksmui, nei jo interpretacijoms, todėl momentais skaityti buvo kiek įkyru.

Kita vertus, kadangi domiuosi atminties fenomenu ir atsiminimų formavimosi mechanizmais, suprantu, kad būtent šie detalūs vaizdiniai būtent ir yra autofikcija, o kartu retroaktyvacija. Autorius mato/nori vėl pamatyti, kaip viskas buvo ir per tai viską matome mes. Nesu tikra, kam reikalingas vaizdinių užkodavimas verbaliniais ženklais ir jų dekodavimas atgal į vaizdinius – juk žmogus su tokiu detaliu, kinematografišku matymu laisvai galėtų būti režisierius. Kartu tikėtina, kad apie didžiąją dalį tokio filmo scenų sakytume, kad jame „nieko nevyksta“.

Taigi šioj vietoj reiktų eiti tiesiai prie vidinio veiksmo – autoriaus minčių ir jausmų. Su jais man tapatintis buvo perdėm lengva, kad knyga man sukeltų kažkokį rimtesnį sielos judesį. Tai buvo labiau panašu į maudimą, sumišusį su atpažinimo manonumu, mintyse ataidintį „i know, i know“. Puikiai pažįstama, kaip sąveikauja tokie baimė, neapykanta, pasibjaurėjimas, smalsumas, ilgesys, užslėpta meilė, priėmimas.

Būtent duali terapija man patvirtino, kad nebūtina apsispręsti, kurioje tu pusėje. Kad visas šis, atrodo, poliariškas švytavimas tarp skirtingų jausmų, yra įvairios formos, kuriomis reiškiasi tokios nedualios kokybės kaip ryšys, rūpėjimas, tyrumas, besąlyginė meilė ir pan. Neatrodo, kad tėvo mirties laukimas ir gedėjimas jo netekus autoriui sukelia kognityvinį disonansą ar jausminę ambivalenciją. Tai, kad šios būsenos gali koegzistuoti, mano supratimu, yra stipriausia šios knygos žinia, prilygstanti dvasiniam liudijimui.

Tuo tarpu psichologinis lygmuo sukėlė nemažai jei ne abejonių, tai klausimų: kodėl herojus, nuo vaikystės su mama narpliojęs žmonių pasirinkimus, savo atsiminimuose neapmąsto, kas lėmė jo tėvo pasikeitimus: iš perdėm griežto, užsidariusio, vienišo despoto į atsipalaidavusį, kolegas pas save kviečiantį ir vaišinantį hipį, pasiryžusį kurti naują šeimą ir auginti kūdikį, o galiausiai – išpurtusį asocialą, kuriam niekas buvo nebesvarbu; taip pat ką herojui reiškė mamos pasitraukimas iš šeimos gyvenimo; kodėl močiutė, iš arti stebėjimusi visą degradacijos procesą ir tapusi sūnaus mirties liudininke, saugoma nuo kalbų apie laidotuvių planavimą?

Tam tikra prasme, knyga priklausomybių kamuojamų žmonių artimiesiems siunčia aiškią žinią, kuo baigiasi alkoholizmas, kad neliktų iliuzijų; tačiau nepadeda suvesti, kiek įtakos jam atsirasti ir vystytis turi santykiai. Pakankamai normali senelių šeima neapsaugojo tėvo nuo alkoholizmo ir tas priežastis taikliai simbolizuoja imperatyvas „nestatyk butelio ant lango“, išreiškiantis orientaciją, kad tai, ką galvoja kiti, yra svarbiau už tai, kas vyksta iš tiesų. Tokia pačia logika grįstas ir įprotis atvirą ar viešą kalbėjimą, vadinamą „apatinių skalbimu“, laikyti žiauresniu/nemoralesniu už realią patirtį. Tokiai kultūrinei inercijai autorius ir meta iššūkį šia knyga ir kai ką pribloškia savo atvirumu. Tačiau išlieka ir klausimas, ar baltas karstas ir bažnytinės apeigos yra autentiško herojaus požiūrio išraiška, nuoširdžiai atleidžiant ir su deramomis religinėmis apeigomis siekiant palengvinti tėvo „nuodėmes“, ar vis dėlto bandymas prisidengti „normalumo“ estetikos kauke prieš kitus ar net prieš patį save.

Paslaptys ir fasadai, maskuojantys disfunkciją, tikėtina, yra instinktyvus elgesys, susijęs su kaulų smegenis siekiančia baime būti ištremtiems iš genties. Tokią irracionalią ir neįsisąmonintą baimę besiterapinanti visuomenės dalis norėtų pašalinti ir siektų visiems laikams atsikratyti disfunkcijos. Šį siekimą – bent išoriškai į priimtiną normą atstatyti tai, kas sudarkyta – puikiai atspindi išsamiai nupasakotas nusiaubtų namų tvarkymo procesas. Ir jis neabejotinai yra vidinio proceso, kurio tikslas atkurti homeostazę, išorinė projekcija.

Tačiau kaip santykį su disfunkciškomis patirtimis keistų karminio principo įsileidimas į savo pasaulėžiūrą? Ar be realios, išjaustos patirties mums pakanka suvokimo, kad nereikia kitam daryti to, ko nenorėtum, kad tau darytų? Ar pašalinus taip vadinamą santykių disfunkciją žmogiškoji patirtis apskritai bus prasminga?

Autoriaus poziciją šiuo klausimu galima nujausti. Ir tai prideda motyvacijos tęsti šio autoriaus skaitymą. Tačiau tik su pakankamu tarpu.