Pastarąją vasarą skaičiau ne vieną lietuvių autorių, ir galiu konstatuoti, kad rašyti jie moka, bet klausimas kiek prasmingo turi pasakyti. Dėl prasmingų minčių galiu atleisti formos trūkumus, tačiau ne atvirkščiai – skaityti, nes „gražiai“ parašyta, ne man.

Tiesą sakant, Mindaugo Jono Urbono „Dvasių urnos“ pirmas ir paskutinis apsakymai atrodė labiau kaip literatūrinis eksperimentas, tačiau su kiekvienu apsakymu skaityti buvo vis įdomiau ir maloniau. Beje, knygos anotaciją perskaičiau turbūt jau antroje jos pusėje, ir nematyčiau reikalo to čia paminėti, jei nebūčiau nustebinta jos kokybės – paprastai man atrodo, kad atonacijas rašo knygų neskaitę ar –  kaip minimum – jų neperpratę žmonės, taigi į jas dėmesį atkreipiu labai retai.

„Dvasių urna“ ėmė rezonuoti tuomet, kai pradėjo sąveikauti su vaizdiniais, mane aplankantys važiuojant į proviniciją ir matant vienišas trobeles, kuriose gyveno kažkieno seneliai, tėvai ir, tikėtina, praleistos vaikystės. Aš, miesto vaikas, tokių lietuvių literatūroj apipasakotų ir fotografų įamžintų namų neturėjau.

Dėl to su dideliu smalsumu naudodavausi galimybe pasisvečiuoti svetimose trobelėse, įkišti nosį į jų palėpes, apžiūrėti senas fotografijas ir pafotografuoti pati.

Tikiu, kad mano jausmai namų kaime atžvilgiu perdėm romantizuoti, nes socialinė realybė juose dažnai nekvepėjo nei jaukumu, nei meile. Taigi ir “Dvasių urnos” apsakymuose pakanka to lietuviško aplinkos niūrumo ir skurdo, tačiau atmosfera netampa depresyvi – ji greičiau melancholiška, skaidrėjanti ir skaidrinanti požiūrį į žmogiškus charakterius ir likimus.

Aš pati nesu iš tų žmonių, kurie jaučia deramą ryšį su giminės istorija – nebuvo įprasta nei klausti, nei dalintis, todėl kartų patirtis lieka išstumta, neįprasminta, lyg būtų pakirstas tęstinumas. Tuo tarpu ši knyga tarsi pildo tuščius puslapius, parodo, kaip tai galėtų būti papasakota, priimta, integruota, su visa pagarba žmogiškumam netobulumui ir apskritai būčiai.

Prie šių apsakymų turinio prisilietus kasdieniškai, atrodytų, kad gyvenimo iššūkiai žmonių netaurina, greičiau nusiaubia ne tik jų kūnus, bet ir sielas. Tačiau geriau įsižiūrėjus, persiėmus šio autoriaus matymu, išnyra ta kasdienybės poetika, kurios savo vaikystėje pasigedau, bet tarsi nujaučiau jos egzistavimą.

Pastaruoju metu mąsčiau, ką reiškia maginis mąstymas ir kaip jis keičia santykį su realybe ir jos iššūkiais. Kažkas pasakytų, kad tai tiesiog atitrūkimas nuo realybės, gyvenimas iliuzijoje, tačiau man atrodo, kad yra kaip tik priešingai – tai gręžimasis į esmę, pakylėjantis kasdienybės scenarijus iki aukštesnio prasminio lygmens.

Kadangi M.J.Urbonas savo tekstais kabino subtilius sluoksnius, sunku įžodinti, kaip ir ką daro ši knyga. Tam abibūdinti turbūt geriausiai tiktų citata iš K.O.Knausgardo „Mirtis šeimoje“: „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. (…) Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikroje vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas.“

Jaučiu, kad dar norėsiu į šią Vietą grįžti – taigi tokią pirmąją knygą tikrai verta pasidėti ir į asmeninę biblioteką. Ir būtų įdomu sulaukti didesnės apimties šio autoriaus kūrinio.