Niekaip negaliu atsiminti, kur pirmą kartą užtikau filosofo ir kultūros teoretiko Peterio Sloterdijko pavardę. Gali būti, kad jo trilogijos „Spheres“ pavadinimai „Bubbles. Globes. Foams“ man surezonavo dėl citatos iš Gertrūdos Stein romano “Amerikiečių formavimasis” (užtiktos knygoje „Egzistencialistų kavinėje“).

Tačiau prieš įsigydama šį nelengvo svorio kategorijos P.Sloterdijk skaitinį norėjau šiek tiek pasiaiškinti apie šio filosofo pažiūras. Savo opus magnum jis reflektuoja apie koegzistavimo erdves, kurios yra kritiškai svarbios žmonijos vystymuisi ir jo suvokimui.

Taigi dėl viso pikto užmečiau akį, ką turime lietuviškai. Užmačiau jo „Ciniškojo proto kritiką“ ir romaną „Burtų medis“, išleistą pernai. Nusprendžiau, kad geriausia bus pradėti nuo paties lengviausio kalibro – romano, neturėdama žalio supratimo apie ką jis.

Ir jo pradžia buvo keistoka – kaip kokioj pjesėj buvo išvardinti ir trumpai pristatyti visi veikiantieji asmenys, iš kurių ėmė aiškėti, kad romanas bus netikėta tema – apie mesmerizmą, kitaip dar vadinamą animaliniu magnetizmu.

Taigi iš tiesų nusistebėjau, kad antraštėje „Burtų medis“ įvardintas kaip tiesiog romanas, o ne kai istorinis-filosofinis romanas. Galimai leidėjas tikėjosi tokiu būdu išplėsti skaitytojų auditoriją, tačiau, tikėtina, kad toks kabliukas galėjo suveikti ir priešingai – nemaloniai nustebinti skaitytoją, nelinkusį į filosofinius išvedžiojimus.

Nes būtent jie, o ne  veiksmas, yra šio romano vinis. Nors F.Mesmerio gyvenamasis laikas yra  XVIII ir XIX a. sandūra, veikėjų dialoguose išsakytų minčių aktualumas nė kiek nenublanko – jei ne dar labiau išryškėjo – šių dienų kontekste.

Viena iš kertinių temų yra mokslas/moksliškumas, kuris, mano supratimu, yra visiškai kas kita nei scientizmas, dažnai įtakojamas ne tik akademinių interesų grupių. Mokslo istorijoje ne tiek mažai pavyzdžių, kuomet moksiškai pagrįstais buvo laikomi dalykai, kurie vėliau kėlė jei ne pasibaisėjimą, tai bent šypseną; o taip pat pavyzdžių, kuomet atradėjas buvo durninamas ar ignoruojamas daugybę metų, kol galiausiai jo požiūris įsitvirtino kaip norma.

Iš tiesų smalsu, kiek šiame romane yra istorinės tiesos: kiek P.Sloterdijk rėmėsi prieinama medžiaga, o kiek prikūrė.  Bet man nepasirodė, kad autorius į pagrindinį herojų, keliavusį tyrinėti mesmerizmo autentišku pavidalu, bei daugumą jo pakeliui sutiktų „mokytojų“, žiūri ironiškai. Greičiau priešingai: herojai sako tai, kas rezonuoja autoriui, o taip pat ir man.

Kadangi esu mėgėja konspektuoti knygas (randu kai ką pasižymėti netgi grožinėse knygose), toks poreikis pagavo jau nuo 44 psl. ir norėjosi išsirašyti ne pavienius sakinius, o ištisas pastraipas. Įvairūs aspektai puikiai persidengė su nedualios terapijos požiūriu. Pasigilinus į P.Sloterdijko biografiją wiki paaiškėjo, kad jis atmeta dualizmų – kūno ir sielos, subjekto ir objekto, kutūros ir natūros, atskyrimą, akcentuodamas būtent jų koegzistavimo sferas.

Taigi nieko keisto, kad dauguma F.Mesmerio amžininkų – ir gydytojų, ir mokslininkų – lygiagrečiai fizinei plotmei domėjosi  filosofija, alchemija, ezoterika, okultizmu. Savo laiku ne tik Mesmeris, bet ir Froidas ar Jungas galėjo būti laikomais šarlatanais – šiandien jų vertinimas taip pat nėra vienareikšmis.

Taigi neturėtų stebinti mesmerizmas inertiškai tapatinamas su burtais (mesmerize – užburti), nes Mesmerio pasekėjai iš tiesų buvo linkę misfifikuoti šį metodą komerciniais sumetimais. Tokių genialių marketingistų yra daugumoje sričių.

Tačiau reiktų žinoti, kad dvi Karališkosios Medicinos akademijos suburtos komisijos vienareikšmiškai nepaneigė metodo, kurį galima laikyti hipnoterapijos pradžia: nors nerasta įrodymų, jog egzistuoja „magnetinis fluidas“, kurio pagrindu veikia šis metodas, tačiau pats metodas – sukelti žmonėms (nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties – tačiau ne visiems) būsenas, turinčias gydantį efektą, nebuvo „diskvalifikuotas“.

Skeptikams reiktų turėti omeny, kad ir šiuolaikinių cheminių vaistų placebo efektas siekia ne mažiau nei 60% atvejų (kai kurie autoriai nurodo net 70-80%). Man pačiai atrodo, kad tuomet, kai kvantiniuose eksperimentuose buvo užfiksuotas stebėtojo efektas, apskritai tapo sudėtinga kalbėti apie bet kokio reiškinio objektyvų pobūdį.

Beje, prie paties Mesmerio metodo iliustracijos prieinama tik pačioje romano pabaigoje, kur ir pateikiamas animalinio magnezimo paaiškinimas: „(…) grynas gebėjimas norėti pats yra grynas animalinis magnetizmas (…) Negalima išmokti norėti, nesugriaunant norėjimo grynumo ir paprastumo. (…) Arba jūs darote savo gyvenimą savo valios realizavimu, tuomet jūs, įvardindami arba neįvardindami taip, visąlaik praktikuojate savos rūšies animalinį magnetizmą. Arba jūsų gyvenimas ir jūsų valia suka skirtingomis krytimis, ir jūs būsite suskilęs ir ilgėsitės kažko, kas, kaip manote, sugrąžins jums gyvenimo ir valios vienovę. Geriausia tuomet darbuotis su mokytoju, radusiu vienovės tašką savyje ir veikiančiu iš šio taško.“

Apibendrinus, ši knyga man buvo malonus pabėgimas iš kasdienybės, primenantis, kad pirmoje eilėje terapina pats gyvenimas ir jis mus veda ten, kur mūsų patirčiai naudinga būti – net jei kartais prieš apeidami sieną, iš pradžių bandome ją pramušti galva.