Užmetusi akį į savo senus tekstus – pvz. apie rašymo iššūkį, suprantu, kad per tuos keletą metų niekas iš esmės nepasikeitė – ties tam tikromis užduotimis esu prokrastinacijos meistrė, nors kažkam vaidenasi, kad savo gyvenime nuveikiu daug.

Iš tiesų labiausiai mėgstu laiką leisti lovoj: arba miegoti, arba skaityti – štai šito tai tikrai darau daug (bet apie tai vėliau parašysiu atskirai), ir man tai yra pirmo pasirinkimo veikla, kurios griebiuosi tuomet, kai nenoriu daryti ko kito. Man nesunku per pusdienį perskaityti 200 psl., bet dažniausiai labai sunku užpildyt kažkokius duomenis inernete, net jei visa tai truks  apie 20 min. Tokios užduotys man siejasi su sunkiai pakeliamu nuoboduliu, pakeliamu sunkiau, nei savidroža dėl prokrastinacijos.

Taip pat yra kategorija veiklų, ties kuriomis sistemiškai prokrastinuoju: tam netgi užrašinėje įsivedžiau kategorijas: „A: noriu ir svarbu“; „B: nenoriu, bet svarbu“; „C: noriu, bet nesvarbu“; „D: random/nei noriu, nei svarbu“. Tai spėkit ties kuria kategorija pasižymiu mažiausiai „padaryta“? Ogi dažniausiai ties A!

Ir John Perry savo knygelėje “Prokrastinacijos” turi tam pavadinimą – stuktūrinė prokrastinacija, kuri reiškia, kad darai kitus dalykus tam, kad nedarytum esminių.

Nors man atrodė, kad nei apie tingėjimą, nei apie prokrastinaciją man niekas nieko naujo nebegali pasakyti, minėtą knygelę, kurią gavau dovanų, atsiverčiau būtent tada, kai tingėjau daryti kažką svarbesnio.

Ir joje radau labai svarbią mintį – prokrastinatoriai gali būti labai produktyvūs, nes tam, kad nedartytų to, ką būtinai reikia, padaro labai daug, ką daryti ne taip svarbu. Čia slypi ir atsakymas ir į mano B sąrašo pranašumą prieš A: man lengviau padaryti tai, ko nenoriu, nei tai, ką noriu.

J.Perry aiškiai nurodo, kad tokia prokrastinacija kyla ne iš tingėjimo, o perfekcionizmo – kai kažką labai susvarbiname sau, pradedame fantazuoti kaip tai darysime, ieškome tobulų sąlygų ir atidėliojame tol, kol nebelieka laiko ir baigiame su vidutiniu rezultatu ir mintimis „o jei tik būčiau prisėdusi anksčiau ir skyrusi tam daugiau laiko…“.

Man pačiai procesas, liečiantis svarbius ir norimus darbus, panašus į kūrybinį nerimą, kurį bandau gesinti kitais būdais vietoj to, kad susidurčiau su kūrybiniu procesu akis į akį ir čia ir dabar (apie tai jau esu rašiusi).

Kai mąstome apie užduočių „svarbą“, vertėtų sau atsakyti, ar darbas svarbus mums asmeniškai, ar yra tiesiog neišvengiamas ir turi etiketę „reikia“. Tačiau net ir šiuo atveju saviugdos specialistai rekomenduoja formuluote „renkuosi“, nes visada turime pasirinkimą kažko nedaryti ir susimokėti už tai atitinkamą kainą.

Mano atveju, „reikia“ apima dauguma techninių ir kojų-rankų darbų – nuo tvarkymosi ar apsipirkimo – iki internetinių pavedimų ar kažko užsakymų, kuriuos atidėlioju tiek, kiek įmanoma. Esminis patarimas iš „Prokrastinacijų“ – besivelkančius darbus skaidyti ne į mini, o į mikro užduotis ir žymėtis užrašinėje kaip „padaryta“, paskatinant atlygio hormono išsiskyrimą. Kai bent kiek padidėja dopamino koncentracija, lengviau pereiti prie tolimesnių žingsnių. Visa tai tarsi nėra naujiena, bet minėti niuansai dažnai užsimiršta, nors sėkmingam užduoties įvykdymui gali būti kritiškai svarbūs.

Šiame kontekste verta paminėti ir Dr. Devon Price knygą „Tinginystės mitas“, kurioje labai išsamiai (tiesa, kartais perdėm nukrypdamas ir į socialines lankas) aptaria kultūrines nuostatas, remiančias tinginystės mitą. Iš esmės tokio dalyko kaip tinginystė nėra – yra teisė į poilsį, nuovargis ir kiti objektyvūs poreikiai bei apribojimai.

„Tinginystės mitas – tai įsitikinimų sistema, dėl kurios klaidingai manome, kad sunkus darbas yra moraliai pranašesnis už poilsį ir kad neproduktyvūs žmonės turi mažesnę prigimtinę vertę nei produktyvieji“, – rašo jis. Juk iš tiesų, aš ir pati, kažkam prisipažinusi, kad prokrastinuoju ir su tuo nekovoju, sulaukdavau retorinio klausimo „o tai čia nėra savęs pateisinimas?“, tarsi tai būtų nuodėmė (neabejoju, kad krikščioniškų dogmų inercijoje kažkam gali iš tiesų taip atrodyti).

Žmonės, kurie paniškai baidosi tinginystės, dažniausiai yra tokių dogmų ir auklėjimo aukos ir savo poreikių bei jutimų ignoravimo meistrai. Blogiausia, kad paklūsdami sistemai, niekaip nepasisotinančiai produktyvumu, patys tampame jos varomąja jėga – žiūrime vieni į kitus ir negalime sustoti. Tam pasitarnauja ir koncepcija, kad laikas automatiškai slenka į praeitį, vadinasi, sustodami prarandame tai, ką jau įgijome.

Man tai yra keistas požiūris, nes tiek, kiek save stebiu, juntu, kad kai darau daugiau, jaučiuosi labiau prarandanti laiką, nei darydama mažiau. Lėtesnis tempas, o ypač visiškai paprasti malonumai – tokie kaip gulėjimas lovoje, man padeda geriau įsisąmoninti pojūčius, taigi ir gyvenimo skonis jaučiasi stipriau. „Dauguma „tinginystei“ priskiriamų elgesio modelių, kurių mums liepta vengti it maro, iš tiesų yra labai brandūs ir atsakingi pasirinkimai“,- rašo D.Price.

Nors pati esu praėjusi darboholizmo etapą savo gyvenime, iki perdegimo sugebėjau nedasigyventi. Tačiau rimta santykių krizė man parodė, kad visiškai nebeturiu psichinės energijos santykiams ir be jos sukurti normalių santykių negaliu nė tikėtis. Kiekvienam skambutis yra vis kitas: šį reiškinį yra tyrusios sociologės Milda Pivoriūtė ir Karolina Poškauskaitė.

Tuo tarpu D.Price knygoje pateikiama daugybė tyrimų, susijusių su produktyvumo pervertinimu ir iškreiptu suvokimu – su šio požiūrio pasekmėmis tiesiogiai yra susidūręs ir pats autorius – iš esmės tai jį ir paskatino parašyti šią „Tinginystės mitą“. Taigi knygoje paliečiama daugybė aspektų, kaip tvarkytis su pasiekimų manija.

Tačiau, kita vertus, bent jau man ši knyga nesuteikia optimizmo, kad artimiausiu metu pasaulyje išaugs jautrumo niuansams, kritinio mąstymo ir autentiško kūrybiškumo vertė, taigi „nieko neveikimas“ dar ilgai išliks tik oportunistams prieinama prabanga. Ar jūs ar sutiktumėt, jei Arestovičius pasakytų, kad sąmoningas žmogus gali sau leisti vėjais paleisti dieną, o iš tiesų sąmoningas žmogus gali sau leisti iššvaistyti ir visą gyvenimą?