Psichoanalitikės Alice Miller (1923-2010) prieš 40 metų pasirodžiusios knygos apie tėvų santykio su vaikais įtaką pastarųjų psichologinėms problemoms, neabejotinai sukrėtė visuomenę, nes nedviprasmiškai kvestionavo religines dogmas, susijusias su pagarba tėvams.

Kaip suprasti tą pagarbą, pakalbėsime vėliau, tuo tarpu esminė A.Miller mintis yra, kad vaikas turi integruotą ir maksimaliai adaptyviai veikiančią automatinę meilės tėvams programą, kuri neleidžia tėvų smerkti ir jiems priešintis net tuomet, kai jų elgesys su vaiku toli gražu neatinka bazinių meilės principų. O jei tik pradeda formuotis kaltinimas tėvams, įsijungia slegianti automatinė kaltė, kurią ištverti sunkiau, nei veidmainiauti imituojant „deramus“ jausmus tėvams.

Taigi pasakysiu atvirai – A.Miller knygas apie kokybiško tėvų apkaltinimo svarbą skaityti iki šiol vengiau. Tačiau ne todėl, kad tėvai man buvo šventi. Priešingai – todėl, kad man atrodo, jog su savo atviru priešiškumu jiems peržengiau visas tradicinines normas, ir jau norėjosi išnerti kitoje pusėje – perdirbus savo nuoskaudas, pagaliau tą santykį normalizuoti.

Taigi A.Miller knygą „Kūno maištas“ perskaičiau pirmiau nei knygos „Gabaus vaiko drama“, nebetekusi kantrybės, kai ne vienerius metus ieškojau virvelių, kuriomis galėčiau sureguliuoti savo santykius su kūnu (juolab, kad vienu metu atrodė, kad jau vienas kitą ir suprantame, ir sutariame). Apie tai, kaip kūnas reaguoja į vaikystės ir kitas per gyvenimą besikaupiančias psichologines traumas, išleistos tikrai ne kelios knygos. Tačiau visos tos žinios ir praktikos man nepadėjo užkirsti kelio problemoms – priešingai, su kiekvienais metais jos dauginosi ir ūmėjo.

Nors santykis su tėvais, perėjęs įvairiausius etapus nuo ignoravimo iki auklėjimo, man jau atrodė pakankamai normalus, po „Kūno maišto“ pajutau kaip nevaldomai kyla pyktis bendraujant su mama, ir tą erzulį bei nepasitenkinimą rodžiau visiškai atvirai, įvardindama, kas konkrečiai man nepatinka. Tačiau tai nieko nepakeitė, nes mama kaskart užsišikdavo. Kadangi mokėti šią kainą renkuosi sąmoningai, turiu tvarkytis su kalte, galvodama, kad aš taip pat turiu priimti jos jausmus – įsižeidimą ir nusivylimą, kad neišpildau jos lūkesčių dėl to, kokie turėtų būti dukros santykiai su mama.

Bet po beveik pusmečio vis tiek ėmiausi A.Miller ikoninės knygos „Gabaus vaiko drama“, tikėdamasi labiau įsigilinti į vaiko adaptacinius mechanizmus. Šio dalyko knygoje man šiek tiek pritrūko, tačiau į kaktą kalė vienareikšmiškais punktais pakartotos jau žinomos tezės.

Kartu svarsčiau, kodėl nuostatos dėl tėvų daromos žalos vaikams vis dar, po tiek dešimtmečių, nėra įdiegtos nei į kultūrą, nei į psichinės sveikatos priežiūrą. Apie tai, kokias pasekmes prievarta prieš vaikus turi visuomenės sveikatos sistemai pakankamai akivaizdu iš Bessel Van Der Kolk knygos „Kūnas mena viską“. Tačiau panašu, kad jo pirmtakės A.Miller įžvalgos visgi yra labiau empirinės, kylančios iš praktikos, tačiau nevaliduotos moksliniais tyrimais. O kultūroje kiekviena tezė turi antitezę ir pozicijos tam tikrais klausimais gali būti labiau poliariškos, nei pasirodytų iš pirmo žvilgsnio.

Iš tiesų, A.Miller padarė esminį proveržį, išryškindama kančios, kurią patiria vaikai, auginami net „pakankamai gerų tėvų“ (Winnicotto (1896-1971) terminas) pasekmes bei gydantį kokybiško tėvų apkaltinimo ir empatijos vidiniam vaikui poveikį. Nenuostabu, kad tyrinėti šiuos aspektus ją paskatino asmeninė patirtis (beje, jos pačios vaikai toli gražu negalėjo pagirti jos motinystės įgūdžių).

Kartu reikia pripažinti, kad ji teisi, sakydama, kad kai kurios dvasinės praktikos ir jų atstovai daro meškos paslaugą, nuneigdami vaiko teisę į kaltinimą ir ragindami klauptis prieš tėvus, jų atsiprašyti ir kartoti dėkingumo afirmacijas.

Beje, reiktų pastebėti, kad tėvų apkaltinimas nėra paremtas skatinimu išlieti savo frustracijas tiesiogiai jiems. Gebėjimas apkaltinti pirmiausia apima pamatymą, įsivardinimą ir įgarsinimą kitam mus atjaučiančiam asmeniui, kokius jausmus tėvų elgesys mums sukėlė, kaip jis nulėmė mūsų gyvenimo scenarijaus pasirinkimą (apie tai daugiausia kalba transakcinė analizė) ir konkrečius gynybos mechanizmus, kurie paprastai verčia mus kompulsiškai kartoti traumą kituose santykiuose.

Taipogi atleisti – nereiškia paneigti tai, kas įvyko, pateistinti ar išteisinti. Mano supratimu, atleisti – atjausti tėvus dėl sunkumų, su kuriais jie susidūrė savo pačių vaikystėje ir auklėdami mus – tuos, kurie jiems priminėme apie neužgijusias žaizdas. Ir sugebėti gyventi toliau – ne mele ar užmarštyje, o tiesoje – išsakant savo jausmus ir mintis, net jei tai reiškia pasidavimą “nepagarbiomis” laikomoms emocijoms.

Taigi, mano supratimu, svarbu suvokti, kad apkaltinimas ir atleidimas yra vienas su kitu susiję procesai – jei nebūtų vaikiško prisitaikymo, nebūtų svarbu apkaltinti, o jei nėra apkaltinimo, neįmanoma pasiekti ir atpalaiduojančio atleidimo efekto.

Deja, reikia pastebėti, kad šių knygų autorei nepavyko pasiekti atleidimo fazės, todėl ji bando nuneigti jo prasmę. Visgi, sekant A.Miller, galima teigti, kad atleidimas, įvyniotas į religinę pagarbos tėvams koncepciją, neturi būti mechaninis, paremtas savo kančios neigimu ir prievarta sau (ar juolab nuskriaustajam). Kai neįmanoma apkaltinti tėvų, belieka kaltinti save, išstumiant nuoskaudas į pasąmonę, kas yra tiesioginis kelias į savidestrukciją ir ligas.

Atleidimas gali būti pasiekiamas tada, kai suvokiama, kad tėvai mus skriaudė dėl to, ką jiems padarė jų tėvai. „Motina gali atjausti tik tiek, kiek ji laisva nuo savo vaikystės. (…) ….su sąlyga, kad ji iš tiesų žvelgia į mažą, nepakartojamą, bejėgę būtybę, o ne projektuoja į vaiką savo lūkesčius, baimes, planus. Antraip vaikas regi motinos veide ne save, o jos rūpesčius. Likęs be atspindžio, jis veltui ieškos tokio atspindžio visą tolesnį gyvenimą“, – rašo A.Miller, akcentuodama, kad trokšdami žmogaus, kuris mus pažins, supras ir priims/pritars, kartu desperatiškai norime tokiu žmogumi disponuoti, todėl dažnai šį poreikį ima tenkinti nuosavi vaikai.

Kai jie nepajėgia suteikti to, ko stigome santykiuose su savo tėvais, o dar blogiau – ima maištauti – pradedama apeliuoti į pagarbą. Taigi čia verta grįžti prie pagarbos sąvokos: ar iš tiesų pagarba turi būti paremta veidmainyste, kaltės ir skolos jausmais?

Kituose santykiuose akivaizdu – jei atvirai meluoju, apsimetinėju, vadinasi, ne gerbiu kitą žmogų, o greičiau vengiu ar bijau jo reakcijos. Tačiau su tėvais ši vaidmainystė laikoma „šventu melu“, nes mes neturime skaudinti žmogaus, kuris padarė dėl mūsų viską ką galėjo. Ir būtent tai, mano supratimu, yra dualaus mąstymo spąstai – jei myli, turi aukotis dėl kito žmogaus. Taigi kvestionuotina ir tokios meilės sąvoka, nes pasiaukojimas, kilęs iš žalojančių nuostatų, virsta slapta neapykanta ir pasyvia agresija.

Iš tiesų A.Miller sufomavo svarbų pagrindą, kuriuo galėtų būti peržiūrėtos baudžiamosios sistemos nuostatos, taikomos žmonėms, dėl genetikos ir auklėjimo aplinkybių negebantiems kontroliuoti agresyvių impulsų. Apie tai savo knygoje „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“ rašė David Eagleman.

Puikybė, lydima paniekos, agresyvus elgesys (nesvarbu ar nukreiptas į save, ar kitus) dažnai yra bazinių vaiko poreikių ignoravimo ir jo ribų pažeidimo pasekmė. Kai tokį gynybinį mechanizmą sugebame įžvelgti savyje, galime suvokti, kad tokia poza negalime suklaidinti visų žmonių – tai, ką įsivaizduojame esant „kietumu“, iš tiesų liudija mūsų silpnumą. Taigi sutikę kitą žmogų, veikiantį iš šios pozicijos, bendraudami su juo taip pat galime būti sąmoningesni.

Todėl vietoj pastangų „smurtą lyties pagrindu“ paversti dogma, reiktų iš esmės peržiūrėti smurto mechanizmą – smurtiniai impulsai gali kilti ir vaikui iš šeimos, kurioje tėvas rezignavęs, o motina valdinga. Juk tarpasmeniniai santykiai yra kompleksinė ir dinamiška sistema, kurioje viskas nėra paprasta kaip 2×2, todėl primityviu būdu sprendžiant vieną problemą, sukuriamos kelios naujos.

A.Miller labai aiškiai įvardina, jog ir diktatoriškas elgesys, kuomet kontrolė taikoma kitiems, arba kontrolės nukreipimas į save ir impulsų sublimacija, paverčiant šią energiją kūrybine, yra gynybos/tvarkymosi su trauma mechanizmai. Apie pastarąjį daugiau rašoma knygoje “Kūno maištas”, kur A.Miller remiasi kūrėjų biografijomis.

Taip pat verta atsiversti knygą, kur psichoanalitikė Jeannette Fischer kalbasi su Marina Abramovič, tarsi pamiršdama klausimą, ar menininkė rinktųsi funkcionalią šeimą vaikystėje, jei tokiu atveju nebūtų įmanomas toks kūrybinis kelias, kokį ji nuėjo. Ir šis klausimas turėtų kilti kaskart, kai imame svajoti apie tobulas šeimas ir santykius – juk būtent kūrybiškas tvarkymasis su patirtimis gali tapti prasmės pagrindu.

O pabaigai prisiminiau, kad kažkada domėjausi, ar egzistuoja toks reiškinys kaip palikti tėvai. Radau nemažai straipsnių, kad buriasi tokios grupės tėvų, kurie nuoširdžiai nesupranta, kodėl vaikai pasirinko visiškai nutraukti ryšius su jais. Dauguma, išgirdę apie smurtinį nusikaltimą prieš tėvus (ir ne tik), mintyse ima žegnotis, tarsi tai būtų didesnė šventvagystė, nei išduotas vaiko pasitikėjimas tėvais, kurie jį turėjo apginti pirmiausia nuo savęs. Abiem šiais atvejais tikrai verta susipažinti su A.Miller knygomis.