Negalėčiau pasakyti, kad mane sipriai domino atminties mechanika neromokslų prasme. Tačiau praktikoje jau kurį laiką stebėjau įdomias koreliacijas tarp patirties, atminties ir išminties. Ar daug įvairių dalykų patiriantis žmogus daug atsimena ir ilgainiui tampa išmintingas? Ar „gera“ patirtis yra vertingesnė už „blogą“?  Man atrodo, kad nebūtinai.

Pastebėjau, kad kai kurių žmonių patirtis yra labai turtinga kelionių, asmeninio gyvenimo įvykių ar profesinių pasiekimų, tačiau kažkodėl atrodo, jog ji prateka tarsi kiaurai, nepridėdama nei svaresnių įžvalgų apie gyvenimą, nei laimės. Panaši situacija ir su žmonėmis, kurių patirtys tarsi kartojasi – toks modelis vadinamas „lipimu ant grėblio“.  Tai kiek kartų reikia ant to grėblio užlipti, kad  nebekartotum?

Atsakymo, kaip su tuo susijusi atmintis, ieškojau Veronicos O’Keane knygoje „Kaip mes kuriame atsiminimus ir kaip atsiminimai kuria mus“.

Tačiau mane nustebino, kad knygoje daug dėmesio skirta psichozėms ir panašiems sutrikimams – galbūt skaičiau perdėm neatidžiai, todėl nesupratau šių atvejų kritinės reikšmės atminties tyrimams ir iš jų kylančioms teorijoms.

Tačiau iš knygos susidariau įspūdį, kad atminties žemėlapiais ir atsiminimų susidarymo mechanizmais galima paaiškinti, kodėl vienų žmonių pasaulėžiūra yra fiksuota, t.y. itin rigidiška, o kitų – lanksti ir orientuota į augimą. O tai yra kritiškai svarbus faktorius, leidžiantis neužstrigti ties neigiamais atsiminimais apie nemalonias patirtis ir, išgryninus iš jų prasmės grūdą, panaudoti jį konstruktyviam augimui.

Natūralu, kad jei nesame sąmoningi savo pojūčiams, negalime sukurti ir atsiminimų. Įsiminimą įtakoja jaudrumas, t.y. nei per mažas, nei per didelis kortizolio lygis. Galima sakyti, kad pakankamą jaudrumą mums sukelia nauji dalykai, ypač tie, kuriais susidomime. Beje, ir Prustas buvo moksliškai įžvalgus – kadangi uoslė buvo svarbiausias pojūtis orientacijai ir išgyvenimui, kvapas užima itin svarbią poziciją atminties formavimęsi. Skonio pojūčiai taip pat glaudžiai susiję su uosle.

Taip pat tampa aišku, kodėl neapdorota/neperdirbta emocinė patirtis, sukaupta neverbalinių vaizdinių ir energetinio krūvio pavidalu, yra „sunkesnė“. Dėl to jos palaikymui/aptarnavimui reikia daugiau „vietos“ ir psichinės energijos. Tuo tarpu apdorota informacija, kurios išvestis tampa kompaktiška dėl neuronų genėjimo, yra lengvesnė, paprasčiau pasiekiama (tarsi naudojantis „shortcut‘u) ir reikalauja mažiau energetinių resursų.

Jei patirtį sąmoningai perleidžiame per apdorojimo/filtravimo sistemą, nestruktūruotą informacija paverčiama struktūruotomis žiniomis, kurias patogu integruoti jau esamoje struktūroje. Taip patirtis tampa kokybiškąja atminties dalimi, vadinama išmintimi. Šioje knygoje taip pat patvirtinama prielaida, kad ateities galime planuoti tiek, kiek prisimename praeities.

Nieko keisto, kad su bręsant mažėja sensoriniai pajėgumai, tačiau greitėja duomenų apdorojimas. Beje, su amžiumi vis daugiau patyrimų iš išorinio pasaulio persikelia į vidinį.

Žinios ir biografiniai atsiminimai, kurie anaiptol nėra nei tikslūs, nei obektyvūs, bei gebėjimas kurti tarp jų prasmingas koreliacijas yra asmeninio naratyvo pagrindas. Kuo jo dalys koherentiškenės, tuo mažiau vidinių prieštaravimų ir neurotinių konfliktų – tuo didesnis pasitenkinimas savo gyvenimo istorija ir gyvenimo tikslingumo pojūtis.  Kitaip tariant, tik įprasminta atmintis leidžia mums pamilti savo likimą.

Iš autorės pažiūrų supratau, kad jai tolimos teorijos apie galimą žmogaus proto pasijungimą prie kolektyvinės atminties duombazių, kartais vadinamų Akašos kronikomis. Tačiau, sakydama, kad 10% pasaulio gyventojų kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu girdi balsus,  ji bent jau netvirtina, kad tai būtinai reiškia psichikos sutrikimą. Tačiau ir neieško atsakymų iš kur šie balsai. Galbūt mokslas taps atviresnis seniausiuose žinių šaltininuose įvardytoms „tiesoms“ apie individualią ir kolektyvinę (pa)sąmonę, kai geriau perpras kvantinę reiškinių prigimtį.

Šiuo tikslu verčiau pacituoti amerikiečių psichologą Robertą M.Andersoną (iš M.Talbot „Holograminė visata“), teigiantį, kad mes iš kolektyvinės žmonijos atminties galime gauti tik tą informaciją, kuri kaip nors susijusi su mūsų asmenine patirtimi, sukaupta per gyvenimą. Šių selektyvių prisiminimų procesą Andersenas pavadino asmeniniu rezonansu. Šioj vietoj turiu tik vieną pastabą – galbūt ir ne tik per šį gyvenimą.

Pati ne kartą susidūriau su veiklomis, kurios atrodė pažįstamos nepaisant to, kad šio gyvenimo kontekste jos atrodė visiškai naujos. Dėl to, imdamasi naujos veiklos, įpratau sakyti, kad tai jau moku, man tiesiog reikia prisiminti. Paradoksalu, kad tą kažką išmokdavau daryti labai greitai.

Taigi ir šioje knygoje primenamas jau seniai mokslo įrodytas faktas, kad treniruotis galime ne tik gyvai, bet ir vizualizuodami. Taigi mūsų smegenims nėra kritiškai svarbu, ar ta patirtis yra reali, ar virtuali. Taigi atmintis yra fenomenas, nuo kurio pažinimo priklausys, kiek sugebėsime peržengti savo materialias ribas.