Pastaruoju metu, jei jau skaitau grožinę literatūrą, prioritetą teikiu autobiografinėms knygoms – kažkodėl „autofikcija“ sakyti nesinori. Nors neuromoklso požiūriu mūsų papasakotos biografijos iš tiesų yra fikcijos objektas – prisiminimai nenugula į atmintį originalia ir objektyvia forma. Tačiau naratyvas, kurį apie save kuriame, dėl savo subjektyvumo ir įdomus – jis išreiškia mūsų poreikį mitologizuoti ir įprasminti savo patirtį.

Tove Ditevsen „Kopenhagos trilogiją“, kaip ir U.K.Knausgardo romaną, pirkau neskaičiusi, kas mano praktikoje  retas dalykas. Tačiau su spontaniškais pirkimais intuicija mane retai kada paveda.

Taigi „Kopenhagos trilogija“ – tai į vieną knygą apjungtos trys T.Ditlevsen (1917-1976), kuri buvo neįtikėtinai produktyvi ir iš viso parašė 57 poezijos ir grožines knygas, memuarų dalys apie autorės vaikystę, jaunystę ir priklausomybę. Beje, pastarasis lietuviškas žodis, panaudotas paskutiniojo skyriaus pavadinimui, nors ir atrodo iškrintantis iš žmogaus gyvenimo tarpsnių chronologijos, bet parinktas itin taikliai ir atspindi biografinį trūkį, susijusį su psichoaktyvių medžiagų vartojimu. Daniškai „Gift“ reiškia ir santuokinį statusą, ir nuodus.

Šio autobiografinio romano centre – keista, poetiniu talentu apdovanota mergaitė, ieškanti veiksmingo ir neprieštaraujančio autentiškumui adaptacijos pasaulyje būdo. Šiuo aspektu T.Ditlevsen panaši į savo amžininkę – iš Ukrainos kilusią ir Brazilijoje sužydusią Clarice Lispektor (1920 -1977), savo pasaulio matymą atskleidusi knygoje „Arti laukinės širdies“. Tačiau tuo pačiu metu jos tarsi stilistinėje opozicijoje – Lispektor juslingesnė, pasąmoningesnė, beveik hipnotiška, tačiau realiame gyvenime kur kas mažiau chaotiška nei trumpai ir aiškiai savo biografinius įvykius nušviečianti Ditlevsen.

Originaliai mąstanti ir kritiškai į įprastus veikimo būdus žiūrinti mergaitė jaučiasi vieniša ir kompleksuoja dėl kitoniškumo – iš esmės tai yra maištautojos archetipas, kurį savyje atpažins daugybė moterų. Ne išimtis ir aš: dar nuo mokyklinių laikų man imponavo tokios knygos, kaip „Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti“ ar „Smarkuolė Gilė Hopkins“.

Natūralu, jog tokios mergaitės visą gyvenimą ilgisi ir kabinasi už žmogaus, kuris pamato ir įvertina jos dovanas. Deja, kitas ego stokojančiam negali suteikti nuolatinio ir stimuliuojančio palaikymo, taigi tos paieškos paprastai yra bevaisės ir turi tendenciją vesti prie priklausomybių. Kaip veikia šis mechanizmas, daugiau rašiau  apžvalgoje apie A.Miller „Gabaus vaiko drama“.

Pasakojimas iš tiesų įtraukia, tačiau ilgainiui pastebėjau, kad stilius aprašomasis, trūksta ir savirefleksijos, ir netgi emocijos. Dėl to ši knyga iš tiesų puikiai susišaukia su A.Miller knygomis apie tėvų įtaką mūsų psichologinėms problemoms, kurios pasirodė dešimtmečiu vėliau. Jose pateikti itin svarūs argumentai, kokias pasekmes turi adaptyvi vaikų orientacija tėvų atžvilgiu, slopinanti kritinį mąstymą ir apskirtai refleksiją; ir kaip vaikai, kurių bazinis poreikis patirti rūpestingą ir atjaunčiantį santykį, šiuos poreikius išstumia, nes nepakelia skausmo, ir galiausiai tampa skeptiški ir šiems poreikiams, ir su jais susijusiems jausmams.

Taigi šioje knygoje pamatysime klasikinę A.Miller knygoje aprašytą motiną su narcisistiniais polinkiais ir dukrą, desperatiškai trokštančią to Kito, kuris galėtų ją atspindėti, bandydama užpildyti tą stoką keturiose, viena kitą keičiančiose, tačiau labai skirtingose santuokose, ir galiausiai baigiančia priklausomybe nuo palaimos jausmą suteikiančių psichiką veikiančių vaistų.

Iš tiesų įdomu stebėti, kaip herojė pasirenka vis kitokį vyrą, su kiekvienu iš jų atsiskleidžiama vis kitu kampu, tačiau nei su vienu nejaučia pilnatvės, kol neatranda „tobulo“ pakaitalo. Tiesa, knygoje nieko nepasakojama apie patyrimus, esant vaistų poveikyje. (Šią spragą savaip užpildo jau šiuolaikinė autorė Ottessa Moshfegh savo knygoje „Mano miego ir poilsio metai“). Tačiau šioje vietoje prasmingai suskamba požiūris, itin ryškus Peter Sloterdijk filosofijoje – kad mes visą gyvenimą vaikomės to sakralaus susietumo jausmo, kurį patiriame motinos gimdoje. Jei iš tiesų ta būsena panaši, tai iš tiesų transcendentinės patirtys yra viršžodinės, taigi jas sunku ne tik perteikti kitam, bet ir įžodinti sau pačiam. 

Beje, trilogija baigiasi viltimi, jog atsirado Gelbėtojas, kuris gali tą stoką užpildyti ir sugrąžinti jos gyvenimą į vėžes. Tačiau ši viltis neasiteisno – autorė mirė perdozavusi medikamentų, kurie nuslopino kvėpavimo centrus.

Beje, keistoji dalis iš rašytojos biografijos – kad dar žalioje jaunystėje ji savo poezijoje sugebėdavo įžodinti patirtis, kurių nebuvo turėjusi, tarsi paneigdama daugumos įsitikinimą „kad parašytum gerą eilėraštį, turi labai daug patirti“. Ši principą galima tiesiogiai perkelti į atjautos sferą – ar būtina šiam gyvenime daug patirti, kad galėtum su tuo tapatintis bei atjausti?

Juk kartais patiriame labai daug, tačiau labai mažai iš to pasiimame, nes emocinei (energetinei) patirčių dedamajai skirtiame kur kas dėmesio nei konstruktyviajai (informacinei). Iš šios knygos atrodytų, kad T.Ditlevsen istorija verta 4 gyvenimų, taigi klausimas, kokio turi būti talpumo, kad priimtum į save tiek gyvenimo? Kokio greitumo turi būti “medžiagų apykaita”? Kiek palieki suvartoto, bet nesuvirškinto turinio? Ir galiausiai – kiek ir ko išsineši iš gyvenimo taip per jį bėgdama?