Kadangi pati mėgstu iš perdėm inertiško fizinio gyvenimo persikelti į Morfėjaus karalystę, Ottessos Moshfegh knyga „Mano miego ir poilsio metai“ iš karto patraukė mano dėmesį. Tačiau pro akis praslydo anotacijoje paminėtas faktas, kad knyga ne tiek apie natūralią (kiek tas įmanoma šiuolaikiniam žmogui) hibernaciją, tiek apie piktnaudžiavimą vaistais.

Taigi nekyla abejonių, kad ši knyga yra reakcija į plintančią tendenciją, vadinamą „pavargęs būti savimi“ – kritinę šiuolaikinės visuomenės būseną, pasireiškiančią ne tik bėgimu į ranka pasiekiamą cheminių substancijų pasaulį, bet ir kur kas labiau desperatiškais – suicidiniais – pasirinkimais.

Tačiau šios knygos pagridinė veikėja nebūtų herojė tikrąja šio žodžio prasme, jei, susidūrusi su beprasmybės iššūkiu, nebūtų nusprendusi specifiniu būdu restartuoti, transformuoti savo gyvenimą. Tai galima pavadinti asmenybę suformavusių failų ištrynimu – toks būdas puikiai atspindi mechanistinį šiandienos požiūrį į žmogaus smegenis kaip sudėtingą kompiuterį – suprantama, su iš to kylančiais neigiamais šalutiniais efektais.

Įdomu, kad pats hibernacijos poreikis nėra nesveikas – yra požymių, kad kadaise žmonės iš tiesų šaltąjį metų laiką praleisdavo miegodami žiemos miegu, arba kaip minimum būdami pasyvūs. Tai šiuolaikinis gyvenimas iš mūsų reikalauja vienodo efektyvumo 365 d. per metus. Ir natūralių ciklų nepaisymas yra tik viena iš priežasčių, kodėl neatlaiko ir psichika, ir fizika. Kaip tik tas įvairialypes priežastis šios knygos herojė ir įkūnija, tačiau visgi sveikintina, kad autorė į jos lūpas neįdėjo tiesmukiško priežasčių įvardinimo. Nors pagunda besti pirštu į vaikystės traumas ir dėl jų nenusisekusį gyvenimą yra didelė.

Kokybiškai apkaltinti tėvus yra šiuolaikinės psichoterapijos mantra – deja, niekur nevedanti, nes galiausiai susiduriama su klausimu „ir ką su visuo tuo daryti?“. Ir ši knyga siūlo eksperimentą, kuris, nepaisant plejados ligšiolinių kūrinių apie depresiją ir anidepresantus, išties labai įdomus, nes meta rimtą iššūkį ne tik „jauna, graži, turtinga ir sėkminga“ bei „išgelbėk draugą“ mitams, bet ir selfhelpui, alopatinei (medikamamentais grįstai) psichiatrijai, farmacinei etikai bei dvasiniam šarlatanizmui.

Knyga iš tiesų sukonstruota gerai – iš pradžių dozė konteksto, kaip herojė priėjo prie tokios būsenos ir sprendimo; po to krytis į pasikartojantį tablečių rijimo ir miegojimo procesą, nuo kurio įkyrumo iš tiesų sunkėja galva; ir visai įsivažiavus, kai tabletės nebeveikia net vartojamos saujomis, pasiekiama kritinė riba, po kurios seka gan intriguojanti kulminacija, turinti šį savidestrukcijos projektą pakelti iki state of art – meno, kuris tarsi paskutinis modernios civilizacijos kultūros bastionas jau prarado prasminį sakralumą ir virto banaliu komerciniu sandėriu dėl publikos dėmesio.

Ir čia autorė padaro neblogą viražą – užkelia lūkestį ir, belaukiant kažkokio intriguojančio išrišimo, nubloškia jį žemėn – jokio amerikietiško happhy endo. Ir tai turbūt didžiausia šios knygos vertybė – suvokimas, kad nėra jokios triušio landos, jokios kirmgraužos, per kurią galėtum galutinai pabėgti į kitą realybę/naują savęs versiją.

Nors dalis knygoje minimų preparatų iš tiesų egzistuoja rinkoje (tačiau ne žiauriausią poveikį turėjęs „Infermiterol“) reiktų suvokti, kad ši istorija yra fikcija – neįmanoma, kad po tokio masto piktnaudžiavimo psichoaktyvais medikamentais nesugriūtų visa smegenų biochemija, ir žmogus galėtų tęsti normalų gyvenimą be jų ar net be abstinencijos košmaro.

Taigi savisaugos instinktus ir kritinį mąstymą praradusiems arba tiesiog žinių bei patirties stokojantiems  šiandienos individams gal ir reiktų reiktų prierašo, kad su migdomasiais ir kitais „gydomaisiais“ preparatais neeksperimentuotų namie ir disclaimerio, kad net legalūs psichikos sutrikimus lengvinantys prepatatai gali turėti rimtų nepageidaujamų šalutinių reiškinių (pvz. suicidines tendencijas), ypač jei vartojami nesilaikant gydymo algoritmo.

O juk mirtis saugesniame, nei bet kada istorijoje, multimedijiame, prasmės pojūtį atimančiame pasaulyje gali atrodyti išties nereali. Kartu tai atveria galimybę savidestrukciją pamatyti kaip į nesąmoningą flirtą su Dievu, provokuojančiu jį išlįsti iš paslėpties ir išgelbėti kenčiantįj, dovanojant jam gyvenimo prasmės pojūtį. Taip  prasmės paieškų vektorius nejučia susilygiuoja su dievoieška.

Taigi ir  šios knygos pabaiga, kuri anaiptol netrykšta suvokimo ar išgijimo fejerverkais, leidžia nujausti, kad herojė galiausiai pajuto gyvenimo skonį – džiaugsmą būti gyvai ir jusliškai patirti fizinį gyvenimą. Tačiau kiek ilgai išliks tas poskonis ir kaip jį prailginti – lieka potenciali tema diskusijai.