Apie Witkacy (patogusis Stanislaw‘o Ignacy Witkiewicz‘iaus  pseudonimas), kuris – kaip vėliau paaiškėjo – buvo ne tik rašytojas, dramaturgas, filosofas, fotografas, bet ir lenkiškasis Picassas bei Gogenas viename, nebuvau girdėjusi, nors ir jo asmenybė, ir biografija pasirodė labai intriguojančios.

Pasirodo, kad jis kilęs iš Žemaitijos bajorų, bet daug metų praleido Lenkijos Beskiduose (kuriems ir pati jaučiu sentimentus), be to, buvo pasirūpinta, kad unikalaus ir savarankiško gabaus vaiko mąstymo nesugadintų tradicinis išsilavinimas – jis niekad nelankė mokyklos, buvo mokomas namie ir egzaminus puikiai išlaikė eksternu.

Teko žiūrėti keletą dokumentinių filmų, viename kurių buvo cituojami jo tėvo – taip pat dailininko  – dienoraščiai: mane nustebino ne tik reiklus, bet ir pagarbus požiūris į vaiko lavinimąsi – tokį ir šiandien nedažnai sutiksi. Paradoksalu, kad toks tėvo dėmesys asmenybės vystymuisi nesuteikė Witkacy taip vadinamo sveiko evoliucinio pranašumo – gebėjimo priimti ir peržengti bet kokį gyvenimo mestą iššūkį: priešingai – autoriaus santykis su savimi, aplinkiniais ir pasauliu buvo gana komplikuotas ir galiausiai baigėsi savižudybe. Traktuojama, kad jis tiesiog nebenorėjo dalyvauti ateities pasaulyje, konstruojamame pagal komunistinę viziją.

Noras suprasti, kas per vienas buvo autorius, man niekad nebuvo kilęs taip anksti – kokiam 30-am “Besotystės“ puslapyje. Kartais autoriais net nesidomėdavau, o šįkart nuo pat pradžių norėjosi pažvelgti į jo veidą: ar nėra jame kokių beprotystės ženklų? Nes tekstas buvo keistas, netgi fantasmagoriškas. Kaip pasirodė vėliau, mintis dėl autoriaus psichinės būsenos ar narkotinio poveikio buvo pagrįsta.

Paties Witkacy nuotraukų google nebuvo tiek gausu, kiek jo tapytų ir pastele paišytų paveikslų – daugiausia žmonių portretų. Ir platus jų stilistinis spektras liudijo ne tik autoriaus vystymąsi, bet ir tiesiogiai atspindėjo Witkacy eksperimentus su psichoaktyviomis substancijomis – savo drobėse ir piešiniuose jis netgi pažymėdavo, kiek ir ko buvo pavartojęs juos kurdamas. Greta  to (ar susijusiai su tuo) turėjo ir psichikos sutrikimų, dėl kurių buvo hospitalizuotas.

Tačiau, užbėgdama už akių, noriu pasakyti, kad šie faktoriai toli gražu nemažina Witkacy kūrinių vertės – priešingai, tiesiog paliudija, kad šis žmogus buvo atviras tyrinėjimams ir turėjo gerokai pralaidesnes ribas tarp išorinio ir vidinio, materialaus ir nematerialaus pasaulių, taigi ir jo patirtys bei įžvalgos vertos ypatingo dėmesio.

Dabar atrodo dėsninga, kad skaitydama „Besotystę“ patyriau neįprastą dėmesio bangavimą – kartais tekstas tiesiog slydo pro akis, tekėjo kiaurai suvokimo filtrą, išliekant tik skoniui, o ne turiniui, o kartais prikaustydavo taikliomis įžvalgomis, išgrynintais dialogais ar vojeristiniais vaizdais, į kuriuos įprasta žiūrėti „pro rakto“ skylutę.

Ir čia visiškai nesutikčiau su knygos anotacijos autore/vertėja , kuri sako, kad knygoje „įvykiai pasipila vienas po kito“. Sakyčiau, kad šiame, beveik 600 psl. apimties romane, įvykius galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Išorinio veiksmo tik griaučiai, o visa mėsa yra vidinis herojaus gyvenimas ir pokalbiai politfilosofinėmis temomis. Apskritai, kaip ir tampa įprasta anotacijoms, akcentai dėliojami visiškai kreivai – šiuo atveju kaip esmę išryškinant išorinį siužetą, kuris romane, mano supratimu, yra tik fonas herojaus vidiniam gyvenimui – ir tai, nutapytas tik impresionistiniais potėpiais, o ne perteiktas šiandien įprastu high-definition būdu.

Sunku būtų pasakyti, kuri tema knygoje yra svarbesnė: jusliškumas ir libido galia (autoriaus siejama su moterišku demonizmu), vertybinis dekadansas ir juo besinaudojanti technokratinė geltonosios rasės ekspansija ar metafizinis alkis ir dvasinė doktrina, jį malšinanti sąmonę keičiančiomis piliulėmis. Šios temos neabejotinai susiję, tačiau autorius toli gražu nėra primityviai tiesmukas, kad nusileistų iki moralizavimo lygmens ir gerbiamam skaitytojui primestų savo logiką – kiekvienas turi teisę savo interpretacijai.

Tačiau pritrenkia, kad ši beveik prieš 100 m. pirmą kartą išleista knyga šiandien yra net labiau aktuali, nei jos parašymo metu. Paralelių pakanka: XX a. dekadansas išsivertė į du pasaulinius karus, o šio amžiaus pradžioje bedantiška vakarųeuropinės civilizacijos politika, savidisciplinos trūkumas, lydimas priklausomybės nuo juslinio komforto, kritinio mąstymo ir kartu tikrojo dialogo tarp skirtingų požiūrių nykimas, įsigalint vieninteliam galimam – neoliberalistiniam monologui – sukuria prielaidas tikslingos jėgos invazijai, kurios veikimas gali pasireiškti nebūtinai kaip stūmoklis, o kaip palaipsniui, pasinaudojant individualiomis silpnybėmis, užplūstanti banga.

Tačiau esmė ta, kad viešojo konteksto, skirtingai nei galima suprasti iš anotacijos, autorius neiškelia į pirmąjį planą – kur kas daugiau dėmesio yra skirta vidiniams „demonams“, ir tai nurodo, kad visi atsakymai apie visuomenės tendencijas ir raktai į pokyčius slypi individualioje, vidinėje konjunktūroje. Vis dėlto šiais laikais tai suponuoja nebe  asmeninę atsakomybę, o valstybės (galbūt kažkada nebe nacionalinės, o globalios) kišimąsį į šią, iki šiol buvusią privačią teritoriją.

„Jūs nieko neturėsite, ir būsite laimingi“ – citata ne iš šios knygos, o iš WEF reklaminio filmuko, tačiau skamba panašiai kaip šioje knygoje minimo mistinio guru (tačiau išsamiai nepristatomo) Murčio Bingo piliulės, pradedančios transcenduoti ego. Taigi Witkacy labai įžvalgiai nujautė technokratiniais sprendimais paremtos politinės galios bei pseudodvasinės doktrinos susipynimą ir tai, jog dauguma, nurydama šią piliulę smalsumo ar ramybės ir komforto vardan, vargu, ar susimąstys, apie ką iš tiesų visa tai.

Nemanau, kad yra vienareikšmis atsakymas į šį klausimą, nes metafizinių temų traktuotės iš pragmatiško, linijinio ir dualaus proto pozicijos nė negali pretenduoti į patikimumą –  jis neįgalus pokyčių įvertinti iš jokios kitos, nei egoistinė, pozicijos. Bet ne veltui pasaulio simbolis yra uroboras – besotė gyvatė, ryjanti savo pačios uodegą:  ji suponuoja, kad žmonijos susinaikinimas savo pačios rankomis gali būti visiškai natūralus ir dėsningas ciklas.

Ir būtent šio romano konteste verta atsigręžti į distopijos ir antiutopijos skirtumus –  pirmoji akcentuoja žmonijai nepalankią viziją, o antroji – viziją tarsi paverčia potencialia realybe. Taigi, mano požiūriu, šis distopinis romanas turi ir nemažai antiutopijos bruožų.

Apibendrinus, atsižvelgiant į keblumus, kuriuos patyriau skaitydama „Besotystę“, ir tai, kad šis romanas yra greičiau sąmonės srautas, nei sąmoninga konstrukcija, todėl labiau primena mistinės jėgos įkvėptą kūrinį, nei žmogaus gaminį, negalėčiau pasakyti, kad Witkacy visiškai perpratau. Tačiau smalsumas niekur nedingo ir manau, kad diskusija apie šį unikalų autorių ir jo kūrinių idėjas būtų tikrai labai įdomi.

Jeigu kam įdomu pasigilinti, rekomenduoju šiuos video (lenkų k.):

Biografija, remiantis dienoraščiais ir laiškais: https://www.youtube.com/watch?v=gDpkDQj2AQA

Apie Witkacy moteris: https://www.youtube.com/watch?v=ilZw0Q-nwSo

Witkacy instituto vadovo pranešimas apie Wikacy, kaip avangardo polimatą: https://www.youtube.com/watch?v=ld-xI5sotSQ

Lietuvoje išleistas Witkacy meno kūrinių albumas: https://www.auksozuvys.lt/knygynas/knyga?book=witkacy-plesruniskas-protas