Simboliška, kad knyga „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“, parengta architektūros istoriko Mariaus Daraškevičiaus studijos pagrindu, į mano rankas pateko būtent dabar. Pernai panašiu metu pradėjau „Augalų magijos“ kursą ir apskritai kasmet ruošiu vis įvairesnių gamtos medicinos (leisiu sau panaudoti būtent šį pavadinimą, neturėdama galvoj psichoaktyvių medžiagų) atsargų.

Pasirodo, dvarininkės taip pat kaupdavo šias atsargas, kad galėtų namiškiams ar net baudžiauninkams suteikti pirmąją/būtinają pagalbą, kiekvieną sykį nešaukiant daktaro kam nors sunegalavus. Taigi buvo visai įdomu įkišti nosį į šią dailiai išleistą knygą ir sužinoti daugiau detalių, kaip tos vaistinėlės atrodė, kas jose buvo laikoma ir pan.

O knyga nedidelės apimties, gan gausiai iliustruota, tačiau rimta, kaip ir dera architektūrinio rakurso farmacijos istorijos studijai, besiremiančiai konkrečių dvarų (t.y. jų išplanavimo) pavyzdžiais, istoriniais ir literatūriniais šaltiniais.

Kaip mano skoniui, turinys šiek tiek per daug specifiškas ir detaus – man būtų sočiai pakakę į solidų straipsnį sutrauktų tyrimo išvadų ir daugiau pavyzdžių iš literatūros (nors, nesu tikra, kad jų yra).

Nors vaistinėlė gan specifinis ir iki šiol Lietuvoje netyrinėtas dalykas, ji turėjo audrinti vaizduotę rašytojams ir likti jų vaikystės prisiminimuose, mat joje buvo laikomi ir visokie skanėstai – ne tik kava, arbata, bet ir cukatai, kepiniai ir visokie rūkyti dalykėliai, konservuotos daržovės ir vaisiai.

Taigi šis kambarėlis paaudrino ir mano vaizduotę – užsimaniau ar aš tokio dalyko. Iki šiol maišelius su surinktom žolėm kabindavau tamsiuke, o po to dėdavau į stalčių, kur laikau prieskonius, kavą ir arbatą; tačiau trauktines nukišdavau į  antresolinę spintelę virtuvėje. Beje, toks sutapimas – aną savaitgalį draugę įkalbinėjau Rietavo turguje pirkti vieną vienintelę vintažinę taurelę – specialiai „mikstūroms“.

Ta idėja mano galvoje jau mezgėsi, tai argi keista, jog beskaitant mano mintys ėmė krypti link tamsiuko, kuriame laikau segtuvus su senomis sąskaitomis, dėžes su dažų likučiais, nenaudojamas antklodes ir panašius dalykus. Prie motyvacijos pertvarkyti tą patalpą prisideda ir faktas, kad tamsiukas yra tobuloj vietoj – tarp miegamojo ir virtuvės.  Kaip sykis istoriškai namų vaistinėlė prisišliedavo prie vienos iš šių lokacijų.

O aš jau vasaros pradžioj svarsčiau, kad reiktų tamsiuke prikalti daugiau kabliukų maišeliams su džiovinamomis žolėmis. Dabar gi, paskaičiusi knygą, ėmiau apgailestauti, kad viena blogerė jau spėjo parduoti komodą su stalčiukais, primenančiais bibliotekos kartoteką. Bespangdama prisiminiau ir istorinį interjerą išlaikiusią Universiteto vaistinę bei „Liu patty“ kavinę, įsikūrusią buvusios Užupio vaistinės patalpose ir išsaugojusią dalį jos inventoriaus.

O pati jau senokai renku įdomesnius butelius žolių ir uogų užpiltinėms, mažus stiklainiukus maceratams, tamsius buteliukus tinktūroms. Apie alembiką augalų hidrolatams dar nesvajoju ir, vargu, ar iki jo dasigyvensiu, kai aplinkui visai nemažai šiuo reikalu užsiimančių.

Žmogui, gyvenančiam palėpėje ir turinčiam silpnybę visokiems sekreterams, kredensams bei kitiems vinažiniams ir rankų darbo dalykams, panašu, bus sunku apsieit be tokio magiško kambarėlio.  Tam reikalui jau nusižiūrėjau medinę komodą su įvairaus dydžio stalčiukais ir nedidelę etažerę stiklo durelėmis – vaizduotė jau piešia, kaip ten susidėsiu visas žoles, trauktines, vaistažolių ir kulinarines knygas, su augalais susijusius užrašus. Ir, žinoma, „Augalų taro“;)

Gеresnės inspiracijos lietingoms rudens dienoms nė būti negali.