Šį kartą, kaip ir rašydama „Plaukimas per skausmo jūrą“ apie terapines N.Rekašiūtės ir S.Daukantės knygas, taip pat nuspendžiau vienu kartu pakalbėti ir apie Jurgos Šeduikytės ir psichologo Gintaro Šmatavičiaus susirašinėjimų knygą „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ ir Genovaitės Petronienės terapinį romaną „Pakelk mane aukštai“.
Apie J.Šeduikytės rašomą knygą sužinojau dar žiemą klausydama tinklalaidės „Undinės ir Drakonai“, be to, nebuvo galima nepastebėti ir tų straipsnių apie žinomų žmomių skyrybas bei Jurgos 365 dienų iššūkio „Instagrame“.
Iš viešų pasisakymų buvo akivaizdu, kad talentingai autorei ir protingai moteriai skyrybos turėjo transformacinį poveikį – galimai ne tik dėl jas lydėjusios psichoterapijos, bet ir dvasinio rakurso, kurio dauguma kūrėjų negali neturėti. Taigi neslėpsiu, kad turėjau lūkestį, kad rezultatas bus įdomus ir vertingas, juolab, kad knygos koncepcija – rašytiniai pokalbiai su psichoterapeutu, kuris man nebuvo anksčiau girdėtas.
Deja, nuo pirmų puslapių lūkestis bliuško, nepaisant asmeniškumo, kurio į turinį autorė įdėjo nemažai, vaizdingo lyrinio kalbėjimo ir psichologo bandymo kalbėti lengvai ir suprantamai. O galbūt kaip sykis dėl viso to. Momentais knyga atrodė medinė, tarsi tas asmeniškumas būtų reprezentatyvus, o ne nuoširdus; momentais taip apaugus stilistinėmis figūromis, kad pamesdavau minties giją, o kartais mediciniškai diagnostiška ir kritiška.
Galbūt atsakymas slypi pačios Jurgos komentare apie savo kūrybos metodą, nepraleidžiant pro akis ir neatsitiktinio archetipinio vaizdinio: „Vientisam žmogui mano darbo stilius įvarytų neviltį: kai kuriuos skyrius užbaigiu vienu prisėdimu, kiti lieka tik griaučių pavidalo, trečių būsimą pavidalą apibrėžia vienas sakinys. Tuomet sėdu ir žiūriu, kur link labiau krypsta mintis. Rašau ir kuriu tarsi voras pindama tinklus, juos jungdama lopydama skyles tol, kol jaučiu linguojantį ir judrų kūrinio kūną po kojomis ir aplinkui mane. Kai jis pats ima gyventi, lieka tik įsiklausyti ir paklusti jo šauksmui“.
Realiai ją skaitydama ir jaučiausiai kaip patekusi tinklan: kankinausi, bet mesti nenorėjau – atrodė, kad paliestos temos aktualios visiems ir visada, tačiau tai, kaip prie jų buvo prisiliesta, bent jau man asmeniškai nerezonavo. Bet aš laikiausi stoiškai, nenorėjau pasiduoti – tikėjausi, kad kažkaip pramuš – atrasiu kažką originalaus ir įdomaus. Deja…Knyga pagyvėjo tik toj vietoj, kurioj buvo interviu su 3 moterų, išėjusių iš įkalinimo įstaigos, interviu transkripcija. Tas inkliuzas buvo keistas, ne visai organiškas, tačiau pagal visas postmodernistinio turinio taisykles nuvedė prie pat subjektyvumo ištakų – kai skaitome tą patį tekstą, o interptretuojame visiškai skirtingai.
Moteris, vardu Laisvė (beje, reikia pastebėti, kad pseudonimai parinkti apgalvotai), kurios požiūris man pasirodė kaip gan brandus asmeninės patirties ir išminties lydinys, psichologui užkliuvo labiausiai.
„Perskaitęs susdėlioji tokį paveikslą – jautri ir gera asmenybė, sauganti savo jautrumą po racionalumo, neigimo ir kategoriškumo šarvais. Kam to reikia? Gintis? Jei gintis, tai nuo ko? … Ir po interviu susidaro toks įspūdis – geriau gyventi vienam arba apsiriboti keliais patikimais žmonėmis. Nes gi gali įskaudinti. Todėl imamės slėptis už religinės pasaulėžiūros ar iš konteksto išimtų žymių filosofinių posakių. (…) Baime dvelkia ir frazė „esu geriausia psichologė“. Kai ją išgirstu, apima kažkoks deja vu jausmas. Nes su tuo susiduriu beveik kasdien dirbdamas su žmonėmis. Žinoma, ją išsgirstu ne iš savo klientų, kuriems padedu pažinti save. Ne. Jie turi pakankamai drąsos, nes imasi kažką keisti“, – komentavo R.Šmatavičius. Jei atvirai, būtent dėl tokio ribotumo mano požiūris į daugumą psichologų nėta pats palankiausias.
Taip pat man nepriimtinas požiūris į skaitytojus, kaip mažiau išsilavinusius ir susivokusius, kurį vis tiek lydi noras įtikti: „Pačioje pradžioje pažadėjau, kad neapsunkinsiu skaitytojų psichologiniais terminais, dažnai suprantamais tik profesionalams. Jei to išvengti nebuvo galima, stengiausi paaiškinti paprastais pavyzdžiais. Dariau viską, kad knygos skaitymas netaptų našta, bandant suvokti išdėstytų sakinių prasmę“. Galimai dėl tokios strategijos, pritaikytos „gerbiamam“ skaitytojui, ši knyga man pasirodė kaip kažkokia beskonė buza.
Su G.Petronienės knyga viskas buvo atvirkščiai – nors nebuvau skaičiusi kitų šios autorės knygų, tikrai nesu jos radijo laidų gerbėja – man jos užimama pozicija dažniausiai būna per kategoriška, per siauro rakurso, be to, lydima pretenzingų gaidelių balse.
Ir turiu prisipažinti, man niekaip nesisekė disocijuoti herojės Tomos nuo pačios psichologės asmens, juolab, kai kai kurios aplinkybės atrodė artimos pačios autorės gyvenimo faktams. Tačiau visa tai knygai tik padėjo – nepaisant to, kad matyti „sukaltas“ kompozicinis kūrinio karkasas, knyga man pasirodė gyva, organiška, lengva – kūrinio tempimo ant idėjinio kurpalio nepastebėjau.
Šiame romane, man rodos, atsiskleidė visiškai kita autorės pusė – švelni, juslinga, aistringa, tačiau išlaikanti humorą ir ironiją. Manau, vertinga, jog šiame romane autorė parodo ne tik psichoterapinį, bet ir dvasinį kampą, per kurį galima prieiti prie tų pačių problemų – ir tai yra vienas kito papildiniai, o ne idėjiniai konkurentai.
Apskritai tokiame trumpame kūrinyje pakankamai daug įvairiapusiškumo – atktreipiant skaitytojo dėmesį ir į kūno sąmoningumą, ir siūlant susipažinti su keistesnėmis psichoterapinėmis praktikomis, kurios ne visada turi akademinį pagrindą.
Man visada atrodė įdomi psichologo kaip specialisto ir žmogaus (arba taip vadinama batsiuvio be batų) dilema: man rodos, labai svarbu suvokti, kad psichologas nėra antžmogis, ar, juolab, dievas, pats neturintis problemų – jis tiesiog dirba kliento teritorijoje; o jo paties teritorijoje – su jo problemomis – dirba superviztorius.
Nors šios knygos turinys man asmeniškai nepasirodė ypatingai vertingas ar įsimintinas, skaitinys maloniai nustebino, be to, palietė tikrai aktualią problemą – šiuolaikinę Gražuolės ir pabaisos istoriją – kuomet patraukliai, išsilavinusiai, sąmoningai ir įdomiai moteriai tenka tenkintis gan vidutiniškos kokybės, į savo vidinius konfliktus nenorinčių gilintis ir tobulumo iliuzijoje paskendusių vyrų draugija.
Leave a Reply