Mane visada žavėjo žmonės, kurie randa sprendimus, kad dalykai veiktų, neturėdami aiškiai apibrėžto išankstinio žinojimo. Todėl „pasidaryk pats“ principas man net ir sovietmečiu neatrodė susijęs su stoka (nes apie prekių trūkumą tuomet neturėjau žalio supratimo) – o labiau su nenoru eiti į kompromisą su standartiniais sprendimais. O tam reikalingas kūrybingas protas, atkaklumas ir autonomiškumo galia. 

Po „Panama Workshop“ vėliava dirbantis Justinas Dadonas, pernai apdovanotas „Jaunojo dizainerio prizu“ tyrimų kategorijoje, ir yra toks žmogus. Jis ne tik sukūrė atviro dizaino principus įkūnijančią jungčių sistemą „Oli“ (Open + LInks), skirtą moduliniams baldams, bet ir įsigilino, kaip šiuolaikinės technologijos, tokios kaip 3D spauda, įtakoja dizaino ir Makers (taip šiais laikais vadinasi DYI filosofiją tęsiantis judėjimas) sąsają.

Taigi man buvo įdomu ne tik pasišnekėti apie jo dizaino filosofiją, bet ir pamatyti „Oli“ pagalba įgyvendintus realius sprendimus jo pirmuosiuose namuose, viename iš Vilniaus Naujamiesčio daugiabučių. Mūsų susitikimas užtruko pustrečios valandos, ir teko pasigailėti, kad nekuriu turinio video formatu. Taigi šįkart čia pateiksiu tik esminius pokalbio gabalus, o besidomintiems giliau, teks pasidomėti savarankiškai.

Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis į tavo gyvenimą atėjo DYI/Makers principai? Ar/kaip keitėsi tavo pasaulėžiūra?

Visą savo jaunystę praleidau namuose, kuriuose buvo garažas ir jame visada vyko vienokio ar kitokio tipo meistravimas. Tai buvo ir kompiuterių modifikavimas, ir dviračių restauravimas, ir motociklų perdarymas ar klasikinių automobilių remontas ir pnš. Reikia pripažinti, kad daugelis tų veiklų visada galiausiai virsdavo tiesiog didele metalo laužo ir nusivylimo krūva, tačiau šis darbas rankomis tapo man labai svarbia veikla, be kurios savęs nebeįsivaizduoju. Su amžiumi pradėjau apie šią veiklą mąstyti vis giliau – ne tik kaip apie pomėgį, bet kaip apie beveik psichologinį poreikį matyti tiesioginį savo darbo rezultatą aplinkai.

Persikėlęs į miesto centrą ir praradęs priėjimą prie garažo, supratau, kad netekau dalies savo identiteto. To pasekoje nusprendžiau tęsti studijas VDA dizaino magistre su pirminiu tikslu išsiaiškinti, kaip dizaineriai galėtų įgalinti daugiau žmonių užsiimti DIY veiklomis. Pradėjęs tirti šią sritį supratau, kad DIY veiklos ir dizainas kartu yra jau visas šimtmetis ir jų prasmė yra daug didesnė nei tiesiog objektas. 

Kokie esminiai požiūrio taškai susidėliojo, atlikus minėtą tyrimą magistriniam darbui? 

Manau, mano teorinio tyrimo esmę nusako meno kritiko ir vieno iš “Arts and Crafts” judėjimo pradininkų Johno Ruskino teiginys, jog tik rankų darbas, paremtas mintimi, gali būti sveikas ir tik mintis, paremta darbu, gali teikti džiaugsmą. Pasidaryk-pats veikla – ar tai būtų siuvinėjimas, ar sienų dažymas ar baldų konstravimas – visada suteikia galimybę ne tik gauti objektą, tačiau ir žinias bei patirtį, kurios dažniausiai yra daug vertingesnės, nei pats objektas. Tai yra milžiniška vertybė, kurią produkto dizaineriai gali panaudoti kurdami tvaresnį ir atviresnį dizainą. Geriausi DIY dizaino pavyzdžiai įgalina žmogų iš naujo pažiūrėti į savo aplinką ir tapti aktyviu jos kūrėju. Šiandien, kai pasyvus ir lengvas vartojimas yra absoliuti norma, pasidaryk-pats ir dizaino sąjunga gali sukurti naujo tipo žmogų – ne pasyvų vartotoją, o aktyvų naudotoją. Tai žmogus, kuris sugeba keisti, perdaryti ir kritiškai žiūrėti į savo aplinką. Būtent ši galimybė įgalinti mane labiausiai sužavėjo tiriant DIY istoriją ir jos aktualumą šiandien.

Su kokiais iššūkiais susidūrei praktinėje dalyje ir kaip pavyko juos išspręsti? 

Su iššūkiais ne tik susidūriau, bet ir susiduriu iki šiol. Pradėjęs studijuoti, apie 3D spausdinimą negalvojau, nes tai man visada atrodė per sudėtinga ir per tolima technologija. Tačiau pažiūrėjęs į ją per savo asmeninę perspektyvą, pamačiau milžinišką potencialą. 3D spausdintuvas yra prieinamas įrankis, kuris suteikia man galimybę turėti dirbtuves, net ir neturint jų fizinėje formoje. Jam nereikia garažo, jis nekelia dulkių ir triukšmo, o “learning-curve” yra palyginus labai mažas, nes apie juos jau egzistuoja didžiulis lengvai prieinamos ir suprantamos informacijos kiekis. Mane taip pat labai sužavėjo atviri jo principai – šiandien spausdintuvai yra ne tik prieinami įsigyti, bet ir lengvai modifikuojami, nes jų pagrindą sudaro atviro kodo ideologija. Tai nepaprastai demokratiškas įrankis, tačiau tai tėra tik įrankis. Pastebėjau, kad nors jo galimybės labai didelės, dizaino srityje jis retai naudojamas socialiai atsakingo ir prieinamo dizaino kūrimui. Pasitelkdami DIY/makerių judėjimą, dizaineriai gali naudotis šiuo įrankiu kurdami ir pardavinėdami ne fizinius objektus, o skaitmeninį kodą, kuris gali keliauti aplink pasaulį daug tvariau, nei fiziniai objektai. Spausdintuvų pagalba gali vykti kiekvieno norinčio žmogaus kaimynystėje, ir tai atveria dideles galimybes naujai pažiūrėti į mus supančius objektus ir jų kontekstą. Kaip tokios sistemos pavyzdį savo praktikoje sukūriau modulinių detalių rinkinį “Oli” (Open Links), kurias panaudojau kurdamas savo būste esančius objektus ir bandau toliau vystyti bei tobulinti.

Ar ketini „Oli“ komercializuoti ir užsiimti video edukacija, kuri yra svarbi šios filosofijos/judėjimo dalis?

Tiesą sakant, apie komercializaciją dar negalvoju. Kolkas žiūriu į šį savo darbą kaip į socialinį projektą, kuriuo siekiu sukurti pavyzdžius, kaip į savo aplinką galima žiūrėti kitaip bei būti aktyviu jos kūrėju, mažiau pasikliaunat tiesiog pasyviu vartojimu. Kaip teisingai pastebėjai, išties svarbiausia šio judėjimo dalis yra edukacija. Vienas to būdas, manau, yra tiesiog rodyti pavyzdį, kaip naudoti įrankius ir gebėjimus. 3D spausdinimas iki šiol labai dažnai naudojamas tiesiog plastikinių šiukšlių kūrimui, tad yra labai svarbu pademonstruoti, kad išties tai yra ne įrankis, o galimybė – kurti, taisyti ar keisti. Nežinau, ar nukeliausiu iki video edukacijos, kadangi tai reikalautų labai didelių išteklių, tačiau tikiuosi savo tiriamojo darbo pasekoje išvystyti dirbtuves, kuriose galėčiau supažindinti ir paskatinti daugiau žmonių užsiimti DIY veikla, kuriant gero dizaino pavyzdžius. Taip pat artimiausiu metu tikiuosi plačiau pristatyti atvirojo dizaino metodus ir jų suteikiamas galimybes kiekvienam naudotojui.

Kaip Makers filosofija/judėjimas galėtų pakeisti pasaulį? Ko trūksta, kad tai galėtų įvykti?

Rašydamas savo tiriamąjį darbą, supratau, kad ši filosofija jau seniai keičia pasaulį. Iš jos atsirado begalė dabar mus supančių technologinių objektų. Daugelio jų vystymosi pradžioje buvo tiesiog žmogus (ar bendruomenė) ir garažas. Šiandien didžiausią pasidaryk-pats perspektyvą aš matau galimybėje įgalinti žmones būti aktyviais. Jei įvairius gamybinius procesus perkeltume arčiau žmogaus, jis turėtų daugiau galios juos pakeisti. Jei išmokintumėme žmones suprasti ne tik kaip įsigyti objektus, bet ir suvokti jų gamybos principus, jie turėtų galią matyti skirtumą tarp tvaraus ir netvaraus objekto. Jei kurtumėme objektus, kurių veikimo principas yra atviras, suteiktumėme galimybę tuos objektus taisyti. Kaip pasakė vienas pagrindinių asmenų mano tyrime – italų dizaineris Enzo Mari – geras dizainas yra tik tas, kuris perduoda žinias. Mums trūksta daugiau dizaino, kuris būtų atviras visais atžvilgiais, ir DIY yra tiesiog vienas iš būdų, kaip to pasiekti.

Kuo toliau ketina užsiimti „Panama Workshop“ ir ką visgi reiškia šis pavadinimas?

Pasinaudodamas savo detalėmis ir baigęs įrenginėti sename bendrabutyje esančią studiją, tikiuosi ją parodyti kaip pavyzdį, jog dizainas egzistuoja ne tik prabangiuose loftuose ir naujuose NT projektuose. Čia man buvo labai svarbu ir pačiam sau įrodyti, jog pasinaudojant naujomis gamybos technologijomis, net ir sename bendrabutyje ir 19-oje kvadratų galima sukurti erdvę, kuri tavęs neapriboja, bet leidžia augti. Šiuo metu jau dirbu ties nauju interjeru kitame sename Naujamiesčio name, kurį nuo durų iki durų rankenų darau pats – ir viską stengiuosi atlikti tame pačiame bute. Jei nori kitiems pasakoti apie galimybes kurti, pirmiausia turi tų galimybių ribas atrasti pats. Siekiu parodyti, kad net ir tie seni pilki tarybiniai būstai gali būti įrengiami tvariau, kokybiškiau ir įdomiau pasinaudojant atviru dizainu ir pasidaryk-pats. Ir tai gali būti pasiekiama kiekvienam.

O pavadinimas kilo iš mano mėgiamiausios vaikystės knygos, vokiečių rašytojo Janosch, “Panama labai graži”. Vienoje jos istorijų pagrindiniai veikėjai – Meškiukas ir Tigriukas – išėjo ieškoti namų. Būtent tai darau ir aš.

Aha, ir juos rado grįžę į tuos pačius namus:) Iš tiesų aš ir pati su malonumu ateičiau su kompu pasidarbuoti tokiame biure – vaibas tikrai nuteikia kūrybiškai. Taip pat bus labai smalsu, kaip ilgainiui atrodys jūsų namai… Man rodos, jūs esat labai apčiuopiamas ženklas, kad kad tik laiko klausimas, kuomet pilki daugiabučių kvartalai virs spalvingomis ir jaunų žmonių bendruomenėmis tikrąja to žodžio prasme – kūrybiškomis ir bendradarbiaujančiomis. Ačiū už pokalbį ir aprodymą:)