Niekad nebuvau Irvino Yalomo gerbėja: buvau skaičiusi dujo romanus ir „Terapijos dovaną“. „Melagis ant kušetės“, kad ir su psichoterapiniu prieskoniu, man pasirodė visiškai eilinis amerikietiškas romanas. Kiek labiau – būtent dėl istorinių asmenybių – sudomino „Kai Nyčė verkė“.

Dar vieną – #tikraigerą – Yalomo knygą man rekomendavo kolegė, tačiau nebesu tikra. ar tai išties ji turėjo galvoje „Tampant savimi: psichiatro memuarai“, ar tiesiog pasigriebiau tą, kuri nuvo naujausia.  

Užbėgdama už akių apibendrinimui, pastebėsiu, kad skaitydama šią knygą radau labai mažai progų panaudoti pieštuką – nors dažnai jį pasitelkiu skaitydama net grožines knygas, nekalbant apie tas, kuriose kalbama apie psichoterapijos virtuvę.

Versdama puslapį po puslapio I.Yalomo vaikystės ir jaunystės prisiminimų, ėmiau galvoti, kad Yalomas, lyginant su kitais psichoterapeutais, gan nuobodus.

Kaip ir dauguma mūsų, jis, žinoma, turėjo įtampų santykiuose su tėvais, juolab, kad jie neišvengė nacionalinės traumos – žydų pogromų Rusijoje ir turėjo sukaupti visas jėgas, kad įsitvirtintų Amerikoje bei suteiktų kuo geresnę ateitį savo vaikams. Tačiau, išėjus iš tėvų namų, autoriaus gyvenimas kasmet gerėjo, vis tiksliau atitikdamas amerikietišką save sukūrusio žmogaus koncepciją. Vienintelė santuoka su koledžo laikų mergina, abu išsilavinę, keturi vaikai, puiki karjera, kelionės į egzotiškus kraštus, profesinis pripažinimas.

Tą įspūdį sustiprino ir atpasakojamasis autoriaus stilius, kuriame – kaip mano skoniui – buvo per daug nereikšmingų detalių, tačiau stigo refleksijos. Ypač antroje dalyje, kurioje aprašoma jo profesinė karjera. Viso skaitymo metu neapleido įspūdis, kad autorius dangstosi fasadu ir dar būdamas gyvas kuria sau paminklą.

Viename skyriuje autorius klientei prisipažino, jog tam tikra prasme kompleksuoja gyvendamas privilegijuotą gyvenimą, kurį aplenkė rimti sunkumai. Tačiau kartu nenorėjo atskleisti, kokias problemas sprendė su savo psichoterapeutais ir labai nerimavo, kad į viešumą gali patekti remonto metu dingę jo sesijų įrašai (o tai iš tiesų būtų kur kas įdomesnis turinys!). Turbūt neverta tikėtis, kad memuarai taps išpažintimi, tačiau tai, kad I.Yalomas norėjo likti saugioje zonoje, nuvylė.

Paminėjimus, kad autorius kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu yra sutraukęs kanapių suktinę ar eksperimentavęs su haliucinogenais (kurie, beje, stebuklingai išsprendė santuokinę krizę), vargu, ar kas laikytų demaskuojančiais, išskyrus prastai informuotus Lietuvos ir panašių šalių visuomenės sluoksnius,.

Manau, ši knyga būtų įdomesnė, jei ją būtų rašęs biografas, arba pats autorius pasižymėtų ryškesne saviironija. Nematau nieko blogo didžiavimęsi savo gyvenimu, tačiau tai tiesiog neįdomu. Juolab, kad autoriui pačiam užkliuvo V. Franklio nekuklumas ir psichoterapeutų grupės nariai, kurių puikybę jis susiejo su demencija. Čia gal šiek tiek užsimiršta, jog tai, kas trigerina kitame, akivaizdžiai arba užspausta forma galioja ir mums.

Skyriai apie tai, kaip I.Yalomas rašė, o tiklsiau – kepė – savo romanus man asmeniškai buvo gana įdomūs, ypač dėl istorinių filosofijos asmenybių, nes ir pačiai buvo kilusi mintis rašyti #neįvykusiusdialogus, gretinant teiginius autorių, atstovaujančių skirtingus laikmečius ir žinių sferas. Netgi sukilo mintis paskaityto dar kelias I.Yalomo knygas – pvz. apie Šopenhauerį ar Spinozą, tačiau kartu nuogąstauju, kad vėl nusivilsiu.

Tiesa, nežinojau, kad I.Yalomas specializavosi terapinėse grupėse ir yra parašęs apie tai keletą vadovėlių. Juolab nežinojau, kad jis yra egzistencinės krypties psichoterapeutas – jo pastabos apie kultūrinius skirtumus, taikant egzistencinę terapiją, man pasirodė įdomios, tačiau neišplėtotos.

Kadangi autorius minėjo nemažai egzistencinėmis temomis rašiusių autorių, drįščiau pasakyti, kad jo paties gyvenimas labai panašus į „Ivano Iljičiaus mirties“ herojaus – tik kito laikotarpio kultūrinės aplinkos versijoje. Tiesą sakant, net jo mintys arėjančios mirties tema gana seklios ir niekuo esminiu nepraturtinančios, nepaisant jo ilgaamžiškumo ir inetelektinio gyvenimo kokybės.

Visgi spėčiau, kad šiuos memuarus I.Yalomas rašė sulaukęs garbaus amžiaus, ir galimai ne per daug rėmėsi savo dienoraščiais. Tokią gilesnių reflesijų stoką galėtų pateisinti nebent pernelyg lengva profesinė sėkmė ir didžiulis užimtumas.

Taigi prieš apibendrinant, norisi pastebėti, kad šiemet skaičiau ne vieną knygą apie psichoterapijos virtuvę, taigi galvoje susiformavo mini reitingas.

Man asmeniškai labiausiai patiko egzistencialistinės krypties psichoterapeuto Ernesto Spinelli knyga „Ne-žinančiojo pasakojimai“.

Lori Gotlieb „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ kėlė sarkastiškas mintis iš serijos „Rimtai?“, nes man tai pasirodė tipiškas batsiuvio be batų pavyzdys.

„Psichoanalitikė kalbina Mariną Abramovič“ buvo gana įdomi, tačiau, mano supratimu nepalietė esmingiausio klausimo – ar Marina rinktųsi būti gimti funkcionalioje šeimoje ar būti psichoterapiškai „pataisyta“ iki savarankiškų metų, jei tokiu būdu toks kūrybinis kelias, kurį ji jau nuėjo, būtų neįmanomas.

Taigi, kaip galima nuspėti, ši I.Yalomo knyga būtų paskutinėje vietoje, tačiau autorius savo duoklę profesinėmis įžvalgomis, matyt, atidavė knygoje „Terapijos dovana“.