Socialinių tinklų įrašuose esu ne kartą užsiminusi, kad #biblioteka yra mano širdies raktažodis – jei reiktų vaizduotėje aptikti labiausiai mane traukiančią vietą, pagalvočiau apie biblioteką.

Tačiau ne kažkokią konkrečią arba realią, o tokią, kurią galėčiau tik įsivaizduoti esant. Taigi pro mano akis niekaip negalėjo praslysti A.Lipštaitės, J.Mandrijauskaitės ir J.Jaseliūnienės knyga apie bibliofilus ir jų bibliotekas „Gyvenimas tarp knygų“. Nepritaikiau ir savo taisyklės – pirma perskaityti, po to pirkti.

Nors „Dvi tylos“ leidiniai visada turėjo tą teminį išskirtinumą ir formos svorį, kurį ne visada atsverdavo turinys, šįkart dėl to visai nesijaudinau – kai tema fetišo lygmens, pakanka pirmo įspūdžio. Juolab, kad šiuo atveju akcentas visgi krito vaizdui – Dovaldės Būtėnaitės ir Šarūnės Zurbos akimis pamatyti svetimas asmenines bibliotekas jau yra pakankamas malonumas.

Taigi ką pirmiausia padariau parsinešusi knygą, tai atidžiai ištyrinėjau kiekvieną iliustraciją. Kieno biblioteka man labiausiai patiko, negalėčiau įvardinti – Rašytojų sąjungos interjerai apskritai sunkiai pralenkiami ir šaunu, kad, nepaisant to, jog leidinys apie asmenines bibliotekas, knygoje atsirado man nepažįstama, tačiau iš veido matyta jos bibliotekininkė Aurelija Giedrienė.

Pereinant prie turinio, prisipažinsiu, jog sunkiai skaitėsi rimtųjų bibliofilų pristatymai – sudomino tik Česlovas Vapšas, gyvenantis L.Tolstojaus dvasia. Laimei, autorės išvengė formalumo pristatyti bene garsiausią (dėl savo užimamų pareigų) šalies bibliofilą – prezidentą Gitaną Nausėdą. Suprantu, kad tų žmonių kolekcijos vertingos, tačiau dėl to jie netampa įdomūs.

Kaip tik neseniai pasirodė Igno Staškevičiaus interviu su žemėlapių ir meno kūrinių kolekciniku W.G.Arader III, kuriame pašnekovas užsiminė, jog mokslininkų įsitikinimu, kolekcionavimas vis dėl to yra kompulsinio tipo sutrikimas. Man pačiai dar neįdomiau, kai interesas paremtas verte, o ne asmeniniame santykiu su turiniu. Kaip suprantu, dėl to tokiems bibliofilams ir neužduodamas klausimas, kokią dalį savos bibliotekos jie yra perskaitę.

Žinoma, nėra teisingo pasirinkimo – sudarinėti biblioteką iš skaitytų ar neskaitytų knygų – abu požiūrius galima suprasti. Tačiau pati vengiu įsigyti knygas, kurių artimiausiu metu nesiruošiu skaityti. Tais kartais, kai nusižengiau šiam įsitikinimui, knygos liko neperskaitytos.

Knygš man tai yra bereikalingas lėšų konservavimas, pateisinamas tik tuo atveju, jei nuolat turima atliekamų pinigų.  Juolab, kad ne visi palikuonys tokias sukauptas kolekcijas vertina. Pačiam veikti kaip bibliotekai, skolinant knygas pažįstamiems, nematau prasmės – šiandien bibliotekų paslaugos itin patogios ne tik sostinėje. Apskritai ne itin mėgstu skolinti knygas, nes jos turi tendenciją ilgam užstrigti svetimose rankose. Beje, kad nekiltų nuosavybės klausimų, lygiai prieš metus ėmiau žymėtis sau brangias knygas specialiu antspaudu.

Apskritai šioje pasakojimų rinktinėje įdomiausia buvo skaityti skyrius apie šiek tiek iš viešo konteksto pažįstamus žmones, kurie knygas pirmoj eilėj skaito. Buvo išties įdomu ir jų skaitymo, ir bibliotekų organizavimo įpročiai. Beje, kadangi pati esu iš tų žmonių, kuriuos svetimuose namuose nematoma srovė nejučia neša prie knygų lentynų ir laikausi požiūrio, kad pagal knygas geriau nei pagal draugus galima spęsti apie žmogų, savų knygų neeksponuoju – laikau jas nugarėlėmis į sieną. Tai pasiteisina ir estetiniais sumetimais – man nepatinka spalvotų nugarėlių kakofonija – jau tada išties geriau jas rūšiuoti pagal spalvas, kaip daro grafikos dizainerė Marija Jure.

Kita vertus, namuose stengiuosi neapsikrauti knygomis: atsikratyti tų, kurių antrą kartą tikrai neskaityčiau ir apskritai įsigyti tik tas, jau skaitytas, kurias, tikėtina, atsiversiu pasitikslinimo ar nostalgijos tikslais. Kadangi atsirado antri namai provincijoje ir juose žadu įkurdinti daugiau lentynų, bus galimybė dar geriau atsijoti, kas turi būti po ranka, o ką galima ištremti į lėtesnio laiko teritoriją. Ten nusės ir seno leidimo klasikinė literatūra lenkų kalba, paveldėta iš močiutės. Ne tai, kad man ji buvo reikalinga, tačiau niekas nenorėjo priimti, o išmesti tikrai nekilo ranka.

Šiemet pastebėjau, kad galiu būti ir kompulsinė skaitytoja: viena vertus, man vaidenasi, kad kiekviena nauja knyga man turi pasakyti kažką naujo, deja, dažnai tenka nusivilti; kita vertus tokį nesąmoningą, rungtyniavimo pačios su savimi elgesį skatina ir „Goodreads“ skaitymo iššūkis.  Kadangi daugybė knygų rašoma tomis pačiomis temomis, nepasakant nieko esmingai naujo, vis dažniau pagalvoju, kad tikslingiau ne į save kimšti vis naujas knygas, o po kelis kartus skaityti senas. Turiu nemažai filosofijos spragų, todėl mielai kelias lentynas dedikuočiau mane dominantiems filosofams.

Beje, skaitydama pasakojimus apie man imponuojančius herojus, iš kiekvieno išsinešiau po mintį. Tik spėkit, ar dabar jas prisimenu? Aptart A.Ožalo per metus perskaitomų 150 knygų. Tai man tik primena, kad man kiekių vaikytis nereikia, nes po to jaučiuosi, kaip pavartojus fast food‘o. Rimtai – šiemet man jau reikėjo detokso nuo knygų, ypač žinant savo įprotį griebtis skaitymo, užuot rašius kažką pačiai.

Be to, akivaizdžiai jaučiau, kad galvoje – informacijos perteklius, ir vienintelis būdas jį nukrauti, t.y. apmąstyti, ką man tos knygos davė, ir tai išrašyti – kuo gan aktyviai pastaraisiais mėnesiais ir užsiimu. To pasekoje pagalvojau, kad laikas rinkti ir biblioterapines grupes – perskaitytų knygų pagrindu lengviau nagrinėti savo nuostatas ir į savo pasaulėžiūrą įsileisti naujų vėjų iš kitų žmonių perspektyvų.

Gyvenimas tarp knygų kartais labiau primena gyvenimą knygose – ir spėju, mūsų smegenims nėra didelio skirtumo, ar kažką patirti iš tiesų, ar vaizduotės ekrane. Tačiau visgi esmė ne tame kiek skaitai, o kiek pavyksta integruoti.