Pirmosios lietuviškai išleistos Rachel Cusk knygos „Arlingtono parkas“ skaičiusi nebuvau,  taip pat mano nepastebėta buvo ir pirmoji trilogijos dalis – „Atsarginis pasaulis“, tačiau apie antrąją – romaną “Kontūrai” – girdėjau net keletą gerų atsiliepimų.

Knyga iš tiesų dinamiška, lengvai skaitoma – iš tokių, kur skaitymo vienai dienai. Tačiau į akis krinta pasakojimo specifika: nors kalbama pirmu asmeniu, o pasakotoja – rašytoja, vykstanti į Graikiją vesti kūrybinio rašymo kursų, ji ištisai perpasakoja tai, ką šneka jos sutikti kiti žmonės, o apie ją pačią per beveik 200 psl. sužinome labai mažai.

Ir tai sukuria keistą paskalų įspūdį, kuris iš tiesų yra labai savotiška veikla, tarnaujanti kaip dėmesį nuo savojo gyvenimo nukreipiantis manevras, kurį būtų galima vadinti simptomišku „kvėpavimu kitais“. Kartais taip elgiamės ne norėdami kitus apšnekėti, o per svetimus pavyzdžiuis norėdami saugiai, neišsiduodami, susitikrinti požiūrio pozicijas su kitu žmogumi. Ir tų kitų romano žmonių – beje, pagrinde vyrų – žodžiuose ryškūs nostalgijos, romantizavimo, praeities idealizavimo blyksniai, rezonuojantys ir mano pilve. Saldžiarūgščiai pojūčiai, primenantys tai, kas nesugrąžinama.

Tačiau beskaitant susidaro įspūdis, kad pasakotojos sutiktieji šneka gerokai per daug, tarsi būtų apsėsti kompulsijos būti pamatyti, pažinti ir suprasti. Nors tai, ką pavadinau kompulsija, vis dėlto yra bazinis žmogiškas poreikis, tiesiog disproporciškai išsipūtęs, nusitrynus privatumo riboms.

Taigi romanas prasideda nuo lėktuvo kaimyno pasakojimo apie savo santykių su keliomis žmonomis ir vaikais istoriją, kurios objektyvumą pasakotoja ima kvestionuoti, taip išsiduodama, kad yra ne neutrali klausytoja, o atidi ir kritiška vertintoja. Beje, šį vyrą pasakotoja viso savo vizito Atėnuose metu ironiškai vadina „kaimynu“, kurio „paslaugomis“ apdairiai naudojasi, kol jis galiausiai imasi inicijuoti fizinį konkaktą. Ach, kaip feministiška – naudotis vyru, prisidengiant neįpareigojančia draugyste  – iš pradžių apsimesti naivuole, o po to pasibjaurėti (kartais ir apkaltinti – bet ne šioje knygoje). Tačiau, tiesos dėlei, turiu pasakyti, kad nei autorės, nei herojės santykis su feminizmu man nebuvo iki galo aiškus.

Ši tema paliečiama aprašant ir bene ryškiausią šio romano heroję – kitą rašytoją Angeliką, su kuria pasakotoja kartu su savo bičiuliu vakarieniauja Atėnuose. Ir čia gaunasi tiesiog keturguba matrioška – rašytoja Cusk rašo apie rašytoją Fėją (Faye), kuri kalbasi su rašytoja Angelika, kuri pasakoja apie savo parašyto romano heroję.

Ir jei viso pokalbių perpasakojimo metu sunku atsieti heroję nuo jos pašnekovų minčių, tai šioje vietoje išlaikyti dėmesyje visą hierarchiją jau reikia valios pastangų. Perskaičiusi knygą, prie šio skyriaus grįžau ir dar kartą, nes čia pateiktas itin psichologizuotos ir neurotiškos moters paveikslas, kuriai svarbios detalės, tačiau kartu trūksta atidumo kitiems, kuri viską filtruoja per savo poreikių ir įsitikinimų filtrą, nuolat analizuoja, kritiškai vertina, ieško kultūrinių prasmių, lygina su savo pažiūrom ir patirtimi, ir apskritai užima per daug eterio. Sakyčiau gan tipiška save akylai stebinti ir nuolat tobulinanti šiuolaikinė moteris, kuriai dauguma vyrų greičiausiai atrodo perdėm atsilikę saviugdos kelyje.

Apskritai feministinių aspektų įnešimas man kažkodėl atrodo dirbtinis, programinis šių laikų kutūrinės produkcijos atributas. Ir turiu įtarimą (tačiau ne argumetų), kad autorė tokias moteris vis dėlto laiko netikromis ar nepakankamomis feministėmis – nes nors jos emancipuotos, per daug dėmesio skiria stereotipiniams moteriškumo atributams. Pasakotojos žvilgsnis į podiumo vertas basutes man pasirodė pavydus, tačiau lydimas palengvėjimo pastebėjus įtampų nualintą moters veidą.

Nežinau, kodėl viso pasakojimo metu, galimai dėl pasakotojos beveidiškumo ir jos kritiškų pastabų, vertinant pašnekovus, gal dėl banalių flirtavimo scenų Graikijoje, man visą laiką vaidenosi Bridžitos Jones tipažas. Netgi vidury skaitymo pagooglinau kaip atrodo autorė ir užmečiau akį į vieną iš jos interviu – nieko panašaus! Vis dėlto nesu tikra, ar autorė neironizuoja ir pačios pasakotojos. Galbūt tai labiau atsikleis kitose trilogijos dalyse – „Atsarginį pasaulį“ dar tikrai bus smalsu paskaityti.A

Žodžiu, tas autorės ir dalinai pasakotojos slapstymasis, kiek įmanoma maskuojant savo santykį su pasakojamu turiniu, man paliko ne visai malonų įspūdį. Ir tame nieko nėra keisto – žmogiškai psichikai nepatinka toks neapibrėžtumas. Vis dėlto nesu tikra, kiek tokį pasakojimo būdą autorė renkasi sąmoningai, ir jei taip – ko juo siekia.

Vienintelė mano prielaida dėl tokio pasirinkimo – tai tas tapatybės praradimo jausmas, kurį ir pati patiriu kelionėse – tarsi visi namuose palikti ryšiai ir įsipareigojimai su manimi nebeturi nieko bendro, ir įsijungia tas čia ir dabar esantis smalsus stebėtojas, kuriam, tarsi besitreniruojančiam rašytojui, kiekvienas praeivis tampa potencialiu herojumi, vertu ištyrinėti tiek, kiek jis leisis.

Taigi aptart pasakojimo specifikos ir iš to kylančių diskusijos vertų aspektų, romano turinio turbūt jau po mėnesio neatsiminsiu. Tačiau R.Cusk tikrai liks tarp autorių, kurios knygas bandyčiau skaityti ir toliau.