Kadangi esu mačiusi Larso von Triero „Nimfomanę“ , žinau, kad ši tema yra ne tiek apie seksualumą, kiek apie kančią, į kurią sveikos, pornografijos nenustekentos psichikos žmogui žiūrėti sunku. Ir vargu, ar būčiau į rankas paėmusi Leilos Slimani „Žmogėdros sode“, jei ne rekomendacija.
Iš tiesų šis reiškinys, šiaip laikais dažniau vadinamas hiperseksualumu, yra naudingas priminimas, kad ne visos moterys baidosi gašlių vyrų, kaip galėtų atrodyti iš #metoo naratyvų – kaip liudija sekso terapeutų patiris, dalis šiuolaikinių moterų iš tiesų ieško aštresnių seksualinių pojūčių bei dominavimo. Spėju, kad nemaža dalimi tai galioja šalims, kurios jau seniai išsilaisvino iš patrialchalinio domostrojaus ir kurių gyvenojoms jau ima trūkti kažko labiau jaudinančio, nei intymumu ir tarpusavio supratimu paremtas šeimyninis seksas (kuriam mūsuose dar siekiama įpaišyti ir formalų sutikimą).
Nors wiki sako, kad dėl hiperseksualumo kilmės mokslo bendruomenė nesutaria ir šis seksualinė preferencija nėra įtraukta į amerikietišką psichikos sutrikimų klasifikatorių (paskutinė redakcija – DSM-5), vis dėlto kraštutinė hiperseksualumo forma, artima obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui, dažnu atveju yra vaikystės traumų pasekmė.
Taigi man atrodo, kad blogiausia, ką galima iškomunikuoti apie nimfomaniją – kad tai yra viso labo ne visiems kultūriškai priimtinas seksualinio elgesio pasirinkimas.
Iš šios knygos herojės anamnezės galima spręsti, kad jos elgesys nėra pasirinkimas, o veikiau automatinė programėlė, kurios „priminimų“ šeimininkė neįstengia ignoruoti. Tai atrodo kaip variacija savidestrukcinio elgesio, kuris gali pasireikšti ir fizine savižala, apie kurią skaitėme „Mažame gyvenime“.
Ir palyginti šiuos du romanus yra gana tikslinga – dėl to, kad „Mažame gyvenime“ apie herojaus savižalą skaitėme ilgai ir kankinančiai – į šios knygos atmosferą neįmanoma nepanirti vien dėl jos apimties. Tuo tarpu „Žmogėdros sodas“ – vienadienis skaitinys, kuriame iki paskutinio puslapio tikėjausi bent menkiausios herojės refleksijos, kur yra šio ją kamuojančio poreikio šaknys.
„Kamuojančio“ sakau todėl, kad nimfomaniškas malonumas, kaip taisyklė, artimai susijęs su pažeminimu ir smurtiniais elementais, kurie yra pageidaujami pasitenkinimo stimuliatoriai; be to, tokių sueičių partneris paprastai laikomas ne asmeniu, o panaudos objektu, iš ko kyla ir atitinkamos psichologinės bei fizinės pasekmės.
Taigi grįžtant prie mįslės apie priešistorę: kelios scenos herojės šeimoje bei prisiminimai apie užnuodytas motinos replikas vaikystėje, užuomina apie tėvo arabišką kilmę ir kultūrinį santykį su nuogumu, yra tik keli štrichai, sukuriantys nuovoką apie po pasakojimo viršūnėle glūdintį ledyną. Užmaskuota herojės panieka buržuazinei vyro šeimai yra klasikinis neįsisąmonintas traumuoto žmogaus skausmas dėl „normalumo“ stokos savo vaikystės šeimoje.
Jei tokių polinkių turinti moteris tampa prostitute – tai dar akivaizdesnis gėdos stulpas vaikystės šeimai, taigi nimfomaniškas elgesys yra tarsi slapta alternatyva, kai šeimos gėdinamasi, bijoma ar nenorima skaudinti – kai šeimai dar rūpi. Šis scenarijus herojei buvo labai tikėtinas, jei ji nebūtų pasirūpinusi startegine normalumo priedanga – tam tikrą statusą ir tinkamą finansinį pajėgumą turinčiu vyru ir vaiku. Įdomu, jog herojės draugė atvirai kvestionuoja šio pasirinkimo adekvatumą jos seksualiniams poreikiams, tačiau herojė į pasiaiškinimus nesileidžia. Nors ji ir išgyvena šiokį tokį kognityvinį disonansą tarp savo slapto ir viešo gyvenimo, visgi panašu, kad vyras ir vaikas jai yra lygiai tokie patys vartojimo pagal specifinę paskirtį objektai, kaip ir seksualiniai partneriai.
Beje, pačioje kygos pabaigoje, kurioje autorė pasiūlė ne „banalų“ išrišimą, o atviros pabaigos situaciją, pagalvojau, kad vis dėlto ši knyga ne apie moterį, bet apie poros mitą, kuriame gražuolės vaidmenį atlieka vyras, o pabaisos (arba žmogėdros) – moteris. Žiūrint iš pozicijos, kad traumos kartojimo impulsai kyla atskilusios, išstumtos į pasąmonės šešėlį dalies, žmogėdra, reikalaujanti aukos ir stumianti heroję į savidestrukcinį elgesį, yra joje pačioje.
Ir išvilioti tą nuosavą žmogėdrą į dienos šviesą, nutraukti aukos ir persekiotojo žaidimą psichikos viduje nėra paprastas reikalas. Apskritai tai viena sudėtingiausių temų, ypač integruojant ne tik psichologinius, bet ir dvasinius aspektus. Šioje vietoje klasikinį dramos (Karpmano) trikampį, kuriame sąveikauja auka, persekiotojas ir globėjas, verta pabandyti paversti atjautos trikampiu, kuriame deramos atjautos sulauktų ne tik auka, bet ir persekiotojas.
Tuo pačiu pravartu pamąstyti, kaip noras suprasti koreliuoja su teisimu: juk kai suprantame, tai pa/išteisiname. O jei nenorime teisti, tai gal galime atjausti nesupratę?
Inga
Labai įdomu, dėkui!