Tiesą sakant, man kritiškai trūksta išsilavinimo, kad galėčiau pasakyti ką nors apie Oskarą Milašių. Frazės apie Lietuvai nusipelniusius žmones man apskritai kelia nuobodulį, taigi tokiu asmeniu kaip O.Milašius nė iš tolo nebūčiau pasidomėjusi, jei ne dėmesį patraukęs knygos pavadinimas ir vizualinis jos apipavidalinimas. Na, ir prieinamumas – pirma galima paskaityt, o po to nusipirkti.

Kalbu apie Jurgos Vilės „Nukritę iš mėnulio“, iliustruotą Ūlos Rugevičiūtės. Apie J.Vilės „Sibiro haiku“ buvau girdėjusi, bet į rankas nepaėmiau – turiu alergiją vadovėlinėms temoms, kad ir kaip nevadovėliškai jos būtų pateiktos. Tuo tarpu, ar Oskaras Milašius yra įtrauktas į šiandienos mokyklinę programą, neturiu supratimo.

Taigi, nukritus į rankas šiai knygai, su O.Milašium neturėjau absoliučiai jokio santykio – ir spėju, kad nuo to galiausiai tik laimėjau. Tačiau tikrai ne pradžioje, nes pradėjusi skaityti knygą, kurios paantraštė sako, jog tai – sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius, negalėjau suprasti kas yra kas – ar tie personažai, kurių kalba išrašyta tarsi pjesėje ar montažo scenarijuje, susiję su O.Milašium ar ne.

Viduje diskutavau su autore, kad gal reikėjo kažkokios edukacinės įžangos „for dummies“, o ji LRT reportaže atsako, kad tikrai to daryti neketino – suprask, ne tas žanras. „ok ok“ – pagalvojau – „galiu su tuo susitaikyti – pati googlo paklausiu, jei pribręs reikalas“.

Juolab, kad pradžioj vyniojasi visai ne Milašiaus, o jo gerbėjos, kurios mama vertė Milašių, istorija. Skonėjausi ja nedidelėm dozėm, protarpiais vizualizuodama, kad geriau man ji skaitytųsi skaidriame, šviesiame, minimalistinio interjero „stiklo bokšte“ su Noe Kuremoto skuptūromis, Vilniaus panorama ir rytine kava.

Ū.Rugevičiūtės iliustracija ir Noe Kuremoto skulptūra

Įdomu tai, kad pagrindinės knygos spalvos – mėlyno rašalo, balta ir juoda – sekioja mane jau bene metus, bet kažkodėl siejosi su olandiškais vaizdais, o ne prancūziškais. Tačiau, kaip supratau iš knygos, simbolinį mėlynąjį kambarį galima perkelti kur nori – praktiškai nešiotis su savimi. Tai man priminė, kad kažkada kartotinėj dėžėj buvau padariusi personažo namus – niekaip nerasdama atsakymo kam man to reikia.

Po to tą reikalą padovanojau kažkokiam vaikui, o nuotraukos, kurias pasidariau atminimui, pasimetusios kažin kokiuose harduose, prie kurių nesijungiau daugiau nei dešimtmetį. Dabar galvoju, kad „mėlynasis kambarys“ turi išties stimuliuojantį poveikį fantazijai – jei kažkas gali spangti tokius dalykus, kodėl pati negalėčiau pagauti to milašiško ūpo?

Skaitydama iš tiesų ne kartą svarsčiau, iš kur autorei ateina tokios mintys, vaizdiniai, kūrybiškos konstrukcijos. Spėju, atsakymas paprastas – iš Milašiaus, kuris, kaip dabar suprantu, ir pats mokėjo „source‘inti“ ir kitiems gali kanalus pravalyt.

Kiekvienam juoke yra dalis juoko – šiam atvejui šis pasakymas turbūt ypač galioja, nes man būtų sunku patikėti, kad kažkas tokį dalyką galėtų sukurti savarankiškai, vien savo pastangomis. Todėl kai kurios vietos gali būti neaiškios, neatsiskleisti skaitytojui, ypač skubančiam, ieškančiam jei ne naudos, tai bent prasmės.

O prasmė (kaip ir siela)  – įnoringa paukštė – netupia tada ir ten, kur pageidaujame, ir , jei išskleidžia uodegą, tai greičiau tada, kai nuo jos kaip tik nusukame savo sąmonės objektyvą, žiūrime į erdvę išfokusuotu žvilgsniu, laikinai praradę situacijos kontrolę.

Taigi momentais, kai ne visai pagaudavau prasmę, tiesiog mėgavausi blyksniais, kurie užkabindavo giliau, tą sluoksnį, kuris yra po racionalumo raumenynu, smelkėsi kažkur į kaulų smegenis, prie pačio seniausio – mitinio, archetipinio turinio, besiliejančio pasąmonės kanjonais, bylojančio vaizdiniais. Taigi tokią knygą norisi pasidėti į lentyną ir prie jos sugrįžti, kai pašauks.

Kai pasižiūrėjau į Milašiaus portretines nuotraukas, pasirodė, kad matau kažką tokio, ką turėjo lenkų Witkacy. Tie, kas bando įžodinti dalykus, tai vadina misticizmu, aš – paprasčiausiai kitu kampu į erdvę, kurioje bet kada gali materializuotis mėlynasis kambarys.