Kai paėmiau į rankas Undinės Radzevičiūtės naujausią knygą „Minaretas ir 7” tik aptakiai žinojau apie ką ji, bet paskui akis, bėgančias per eilutes, vilkosi „Grožio ir blogio bibliotekos“ sukeltų lūkesčių šleifas.

Žinoma, knygos skirtingos: anoji buvo gryna fikcija, o šita – tarsi užkulisinė anos knygos rašymo publicistika, nors ir pavadinta romanu. Iš to, ką autorė pasakojo knygos pristatyme, esminio atotrūkio tarp jos ir herojės charakterio nepastebėjau, nekalbant apie realias įvykių aplinkybes. Tai reikia suprasti, kad romanas autobiografinis.

Kas yra matęs U.Radzevičiūtę gyvuose knygų pristatymuose, supranta, kad tokių žmonių, kaip ji ar, pavyzdžiui, Parulskis, jodymas reklaminiais tikslais naudos knygai atneša nedaug – jei tik ne žalos. Ir dėl to spazmuojančius žmones labai nejauku kritikuoti – nors nebe vaikai esame.  Ir nors nesu linkusi apeliuoti į asmeniškumus, šiuo atveju – dėl knygos turinio – tai atrodo pateisinama: U.Radzevičiūtė man panaši į žmogų, kuris (kaip yra pasakęs man dažniausiai nejuokingas Šurajevas) rėkia ne į išorę, o į vidų.

T.y. emocijos stiprios, bet sutramdytos žąslais, pakinktais, balnu, gal ir steku (vytelė žirgui raginti) – paleisti kontrolę, manau, baisu, nepatogu, neprognozuojama. Taigi toks jausmas, kad ir autobiografinis turinys autorę varžo labiau nei streso sąlygos rašant fikciją. Nepaisant to, kad pati turiu desperacijos prieš audioterorą patirties, taupus, tarsi pro dantis košiamas autorės žodis manęs neįtikino: sunku introvertams – jie net dorai išsikeikti negali – tik nuolat pakliūti į socialinio diskomforto situacijas.

Antirasistinis protestas lygioj vietoj, deja, nebe parodija, o įžanga į nuostabųjį vakarietiškos tolerancijos pasaulį sušiuolaikiniais trėmimais iš profesijos (cancel culture). Todėl liečiant šią temą mane aplanko kognityvinis disonansas – autorė atrodo dygi, o sarkazmo dozė – absoliučiai saugi. Sąmoningas subtilumas? Ar vis dėlto tulžies nepakankamumas?

Kai kam šioje knygoje imponuoja saviironija, tačiau galvoju, kiek ji iš tiesų aktuali šiems laikams? Kartą, kuriai (sekant knygos citata) pats neįdomiausias dalykas yra kiti žmonės, nes ji nori tik transliuoti, o ne stebėti kitus – saviironija gal ir papuoštų, tačiau bijau, kad tos kartos atstovai jau dabar saviironiją laiko ne tik ne norma, bet ir savivertei kenkiančiu psichologiniu sutrikimu (ironija kitų atžvilgiu jau yra užginta – patyčios).

Tuo tarpu autorės kartoje tos saviironijos, žaismingai besimainančios su pretenzingumu, manau, nors vežimu vežk – nieko tame išskirtinio (bet gal ir norėčiau vienoj kompanijoj su autore pamatyti Rolandą Rastauską). Taigi ir tos įžvalgos, a la „pasaulis aplink yra tik tam, kad tau dar gyvam esant išsidalintų tavo tylą ir laiką“, yra nors ir taiklios bei skanios, bet ne tokios netikėtos, kad poskonis užsiliktų ilgam.

Knygoje autorė prisiliečia prie dvasinės šaknies – ir tokie dalykai visada yra jaudinantys, tačiau tas judesys toks subtilus ir atsargus, kad nuslysta tarsi tik konstatavus, kad ta šaknis yra, bet jos neiškasus, nesupjausčius griežinėliais ir nepakišus po mikroskopu.

Man apskritai kažkiek keista, kad per tokį ilgą ir išorinio šaršalo pripildytą rezidavimo laikotarpį autorė vis dėlto nepasivaikščiojo po savo vidines katakombas ir neišstatė mums įdomesnių eksponatų vietoj paviršutiniško bohemos apgyvendintų rūmų (o tiksliau –  jų ūkinių pastatų – kas irgi yra iškalbinga detalė) metraščio. Iš rūmų rezidentės tikrai tikėjausi daugiau – bet, matyt, po „Grožio ir blogio bibliotekos“ autorė mėlynai nukraujavo.

Taigi šis metraštis nebent nuvaikinuoja vokišką ordnung ir primena, kad menininkai yra tokie pat banaliai paprasti žmonės, o ne įkvėpimą tinkleliais gaudantieji dievo pateptieji ar aistras preparuojantys demonų bendrininkai.

Taigi apibendrinus pasakyčiau, kad man ši knyga atrodo kaip gimusi pagal leidyklos užsakymą ir tai yra greičiau „in vitro“ pradėtas kūrybinis produktas nei su aukštesniąja jėga sugyventas kūrinėlis. Taigi kokia bebūtų anksčiau nuspelniusi autorė, šis turinys man atrodo tinkamesnis internetiniam dienoraščiui, o ne popierinei knygai.

Savo žodžius atsiimčiau tik vienu atveju –  jei U.Radzevičiūtė kada nors taptų kažkuo panašiu, kaip lenkų Witkacy, na, ar bent Tokarczuk, kuri dvasines šaknis kasinėja nesidangstydama saviironija, o žiūrėdama į tai kaip visiškai natūralų gamtos/prigimties reiškinį.

Taigi U.Radzevičiūtei palinkėčiau rimčiau pakontempliuoti minaretą – nereikia garsiai sakyti, kokį simbolį jame pamatytų seksualiai angažuotas dėdė Froidas. Su(si)laikymas ne visada į naudą. Bet paliksiu šią temą rūmų užstalėms:)