Raibos istorijos

Savo neaiškios prigimties potraukį etno esu minėjusi ir tekste apie sodus, ir apie sutartines, ir apie lininį kapsulinį garderobą, ir kitur. Taigi Eglės Bazaraitės ir Dalios Bazaraitienės knyga „Margutis“ papildė su etine tradicija susijusį mano knygų rinkinį apie šiaudinius sodus, karpinius ir mitologiją.

Pernai buvau ją pasiskolinusi tam, kad kiek praplėsčiau vidinę raštų biblioteką ir pagilinčiau technologines dažymo žinias. Nes gamtiniai dažai yra gan įnoringi ir pernai man vis tiek nepavyko nudažyti kiaušinių dilgėlių nuoviru žalsvai – dažai visiškai neįsigėrė.

Visada svajojau nudažyti kiaušinius tamsiai – juodalksniu, tačiau iš knygos sužinojau, kad tuomet jie būtų nevalgomi. Taip pat paaiškėjo, kad norint ryškesnės spalvos iš burokėlių – juos bent dvi savaites reikia rauginti. Tačiau vis dėlto knygoje pristigau daugiau natūralių alternatyvų, kurios padėtų išgauti spalvas – nebūtinai tradicinių (galbūt sepija ar krevečių lukštai).

Nes informacija apie simbolius anaiptol neapsiribojo archajiškomis jų reikšmėmis, kas man pasirodė perteklinis dalykas, kurį mielai būčiau iškeitusi į aukščiau minėtus dažymo patarimus. O kalbant apie raštus, man patiko, kaip tai trumpąja versija pateikė Lazdijų krašto muziejus.

Šiemet „Margutį“ perskaičiau pakartotinai, dar atidžiau apžiūrėjau iliustracijas. Žinoma, šios knygos dizainas buvo vienas iš faktorių, dėl ko ją įsigijau. Leidykla „Dvi tylos“ estetikai neabejotinai teikia prioritetą prieš resursų taupymą – vienas sakinys per visą puslapį jai nėra nuodėmė. Tačiau būtent dėl tokio požiūrio knygos tampa albumais, kuriuos verta išsaugoti ateities kartoms.

„Margučio“ turinys labai asmeniškas, todėl keista, kad D.Bazarienės atsiminimai pateikiami knygos gale. Ten pat nustumtas ir abiejų autorių pristatymas. Ir, jei nuimtum aplanką, apskritai ilgai nesusiorientuotumei, kieno ta knyga, prasidedanti autobiografišku požiūriu į marginimą.

Man patinka toks intymus kalbėjimas, ir juolab patinka nuotraukos, kurioms nepatingėta pasiskolinti tarpukario baldų. Nesistebiu, kad ir knygos pristatymas pernai vyko restauruotame tarpukario bute – Gedimino 48, Kaune.

Labai daug vaizdų knygoje dedikuota gamtai, pakalbėta ar apie medžių dvasią bei prigimtinį skausmą dėl jų kirtimo. Gaila, kad vietoj miško, lietuvio garbinimo objektu tapo prekybos centras ir krepšinis. Todėl nori-nenori pagalvoji, kad jei bendruomenė atskirtų, išmestų tuos, kurie bet kokia forma prisideda prie senųjų miškų kirtimo, aniems bent jau būtų aišku kas ir už ką. Dievų atpildas būna stiprus, tačiau ne visada greitas ir nebūtinai simetriškas, dėl to paviršinį materialų gyvenimą gyvenantis žmogus dažniausiai to priežasties-pasekmės ryšio nebeatseka.

Man patinka, kad autorės matė reikalą užsiminti, kad savęs ir aplinkos kūrimas – puošiant, keičiant ir perkuriant – yra ne hedonistinis polinkis, o dvasinis, sąmonės vystymo ir jos išreiškimo išorėje procesas. Kiekvienas kūrybos aktas yra tarsi pirmosios pradžios šventė, įskelianti Kūrėjo kibirkštį žmonėse.

Todėl labiau nei sėdėjimas prie stalo su artimaisiais man patinka kiaušinių marginimo procesas -meditatyvus nugrimzdimas į save ir džiaugsmas kiekvieną užgimusį margutį ištraukus iš dažų. Taigi velykinis atgimimas – kaip ir gimimas ar mirtis –  man yra asmeninis, intymus vidinis procesas, kuriam palydovai iš esmės nereikalingi.

O šiemet tai ypatinga proga sugrįžti, susitraukti iki pradinio įsikūnijimo taško, kuris vadinasi „Aš“. Esu it kūno lukšto apribotas, plikas kiaušinis, ant kurio pamažu išrašoma jo patirties istorija, paženklinamos vertybės.

Linkiu ir Jums šiemet patirti ne tą buitinį šventinį šurmulį, o sakralų perkeitimo procesą savo viduje. O aš einu rinkti dilgėlių.