Savo santykius su spinta jau esu deklaravusi, todėl kapsulinis garderobas man labiau iššūkis, nei siekiamybė.  Beje, stiliaus klausimu irgi pasireiškia mano dvilypumas: miesto gyvenimas man labiau siejasi su 30-60’s stilistika, o namai ir pasibuvimai toliau nuo miesto – su etno.

Be to, man svarbus kontekstas – kai kur nors einu ar važiuoju. Ir net jei diena įprasta – drabužiai man padeda sukurti sau tam tikrą atmosferą, o, būdama kasdien vienoda, mane nuteiktų ne itin kūrybiškai.

Taigi pabandyti išbūti bent savaitę su keliolika aprangos elementų man reikėjo prisiruošti. Jau užpernai rudenį buvo kilusi mintis rinktis juodai-baltą koncepciją, nes tokių variantų mano spintoje yra net daugiau, negu reiktų kapsuliniam garderobui, tačiau šiuo metu nuotaika visiškai ne chanelJ

Pastaruoju metu man rūpėjo sutartinės, karpiniai, vaistažolės ir panašūs dalykai, taigi savo spintą papildžiau keletu naujų (o realiai tai reiškia padėvėtų) drabužių iš lino, kurie šį sezoną vėl stipriai ant bangos. Taigi apsižiūrėjau, kad iš jų nesunkiai susiformuotų etno stiliaus kapsulinis garderobas.

Ir visa tai neturi nieko bendro su Ramūno užmoju vaikams įsūdyti tautinius kostiumus – tiesiog jau keletą metų madoje ryškus posūkis į modest fashion, kurį pastaruoju metu papildo ir etno kryptis, taigi grįžimo prie šaknų stilistikos senamadiška toli gražu nepavadinsi.

Vis dėlto mano polinkis į tradiciją anaiptol nesusijęs su visokiais mados klyksmais. Gal prieš dešimtmetį keisdamasi knygomis, įgijau tokią vaikams skirtą liaudies kostiumo knygelę – realiai tai popierinė lėlė, kurią galima aprengti skirtingų Lietuvos regionų kostiumais. Tada absoliučiai neįtariau, kam man jos reikia – tik dabar galvoju, jog, tikėtina, kad tada jau ir užkibau ant to kalbliuko.

Pernai vasarą užsimaniau gintarinių karolių, kuriuos, vaikščiodama ratais alink gintaro dirbinius senamiesčio parduotuvėse, galiausiai nukoviau sendaikčių turguje prie „Akropolio“.  Pagaliau radau ir nusipirkau man patinkančią austą juostą, kurią pernai nešiojau kaip dirželį prie maršinių tipo suknelės. Žodžiu, aksesuarų etno garderobui irgi pakako – nuo molinių (paukščiuko ir gervuogės) ir karpinius primenančių auskarų iki aguonas imituojančio odinio kaklo vėrinio (kartais padūsauju, kad rugiagėles padovanojau draugei).

Taigi mano kapsulinį garderobą sudarė 3 sijonai (vienas ilgas ir du vidutinio ilgio), 4 trumparankovės palaidinės/marškinėliai, 1 marškiniai ir 1 megztukas ¾ rankovėmis, 1 krepšys, 1 basutės ir 1 tekstiliniai laisvalaikio batai – viso 12 elementų, neskaičiuojant minėtų smulkių aksesuarų. Papildomai kuistis namuose, maniau, prireiks po pirties nešiojamų marškinių ir savadarbės prijuostės – tačiau jų neužsidėjau nei karto.

Kapsulinės savaitės pradžią aš vis atidėdinėjau –  vis atrodė, kad tuoj tuoj, bet dar ne dabar. Tačiau, kadangi ši idėja nuolat buvo fone, tai prasidėjo savaime, tarsi be oficialaus starto. Su pirmu deriniu namuose praleidau visą šeštadienį. Sekmadienį, kuomet ėjau į tokį grupinį vakarą, išbandžiau antrą variantą.

Pirmadienį man prireikė timeout‘o, nes vakare buvo renginys, kur etno visai ne į temą – apsirengiau amerikietšku 50ies stiliumi. Su juo pradėjau ir antradienį, tačiau vakare paskatinimui nusipirkau lininį krepšį, apie kurį ratais vaikščiojau jau metus.

Todėl trečiadienį grįžau prie savo kapsulės, bet lijo, taigi prie trečio derinio prisidėjo odiniai sportbačiai, lietpaltis ir kuprinė, kurią patogiau nei krepšį pridengti skėčiu.

Ketvirtadienį – ketvirtas derinys, penktadienį – penktas, šeštadienį – šeštas (neatsilaikiau nepakeitusi basučių). Sekmadienį supratau, kad tos variacijos su terracotos spalvos sijonu man jau nusibodo – kiek susivervinau, kad vėl turiu rengtis kažką iš kapsulės. Na, bet užsidėjau alternatyvų sijoną. Tačiau man prie jo netiko nei viena trumparankovė palaidinė – ne tai, kad labai labai, bet tas „ai bus gerai“ mane erzina, taigi nebeik jo nepraktikuoju.  Taigi, nepaisant, kad buvo karšta, apsivilkau ilgarankovę palaidinę. Didelio diskomforto nebuvo, tačiau nepasakyčiau, kad tas variantas galėtų tapti mano mėgstamu.

Pirmadienis buvo šaltesnis, taigi, eidama pas gydytoją antibiotikų, prie aštunto derinio apsivilkau juodą megztuką. Antradienį vėl kiek vėl suėmė nervas – na, bet ką gi – paskutinė diena – 9 derinys.

Trečiadienį teoriškai savo eksperimentą galėjau baigti, nes jau buvo sukakę 7 dienos paeiliui, tačiau surprise surprise  – nebežinojau ką rengtis. Nei nuotaika, nei kontekstas man nieko nebesakė – apsirengiau kažką iš kapsulės. Ketvirtadienio vakarą ėjau šokti lindyhopo, taigi vėl apsirengiau 50íes. Penktadienio rytą buvo reikalų, tarp jų ir gadinančių nervus, taigi drabužiai buvo visiškai dzin – išsitraukiau įprastą derinį iš kapsulės.

Šeštadienį jau tos kapsulės akyse negalėjau matyti, taigi grįžau prie sau įprasto 50ies. Sekmadienį vykom prie ežero, taigi iškylauti labiau tiko 30ies. Pirmadienį vėl 50ies. Antradienį važiavom į sodybą rinkti žolių – prašau, puikus kontekstas etno – išsitraukiau seną žalsvą lininę suknelę, kurios nebuvau įtraukusi į eksperimentinę kapsulę. Jaučiausi į temą, kaip ir tada, kai testavome giras (tiesa, nors pastarasis derinys buvo įtrauktas į kapsulę, jo nė karto neapsivilkau, kaip ir megztuko – labiausiai dėl to, kad jam ir ilgam sijonui tiesiog buvo per karšta).

foto: Belkos

Taigi iš savo 7+4 dienų eksperimento, per kurį buvo panaudoti 6 “nelegalūs“ daiktai (o tai yra 50% daugiau, nei planavau), supratau, kad kapsulė – visiškai ne man. Galima būtų daryti prielaidą, kad sunkiau buvo dėl to, kad pasirinkau etno stilių, tačiau su savo antruoju „veidu“ sutilpti į kapsulę man būtų dar sunkiau.

Kartais noriu maksimaliai įsipaišyti į teminį kontekstą, kartais noriu kontrastuoti, tačiau saugiai madingi, visiems atvejams tinkami drabužiai – ne man. Man patinka savęs paklausti, kaip jaučiuosi, kokią atmosferą noriu susikurti ir pagalvoti, kurie drabužiai man tuo momentu labiausiai į temą.

Žinoma, negalvoti apie drabužius kartais patogu, ir aš tai darau.  Kai noriu užsimaskuoti arba homogenizuotis, apsirengiu kažką man nebūdingo (pvz. džinsus ir marškinėlius arba džemperį) – tada su manim niekas nebesisveikinaJ Tačiau neatmetu ir to variantos, kad kažkada ateis laikas, kai tapatybė man bus menkai svarbi, bet šiandien man visai nesinori jos atsisakyti.