Autorius: Eglė Murauskaitė

Susiruošus patyrinėti “kitą Nemuno pusę”, a.k.a. Mažąją Lietuvą, neišvengiamai reikia sustoti pavalgyti – Zyplių dvare, netoli Lukšių, įsikūrę Kuchmistrai čia išsiskiria. Restoranas derina puikią virtuvę prieinamomis kainomis su neįkyriu istoriniu kontekstu, ir tūlam hipsteriui ar gurmanui yra tarsi mažas Vilniaus gabaliukas tarpe įvairių mažų miestelių įstaigų, kurios 30 psl. meniu siūlo viską ir nelabai ką skanaus.

Kuchmistruose apsilankėme neatsitiktinai – ši vietelė jau yra sulaukusi namažai pagiriamųjų žodžių apžvalgose  – Tripadvisor, 15min ir kt., bet dviese nutarę ten papietauti saulėtą šeštadienį vietos nepritrūkome ir maisto laukti tikrai neprailgo.

Užėjus į restoraną, iškart labai pradžiugino aplinka: sodrūs natriumortai skoningai dera su lauko gėlėmis ir ant sijų džiūstančiomis sausomis puokštėmis bei daržovėmis, mediniai baldai nėra gremėzdiškai kaimiški, o pasieniais skoningai padėlioti senoviniai virtuvės rakandai. Negarsiam muzikiniam fonui taip pat pasirinktos ne kaimo kapelos ar renesansiniai styginiai, o greičiau moderni klasika. Personalas dėvi stilingas tamsių atspalvių uniformas ir aptarnauja labai paslaugiai, pasakoja apie meniu.

Mums užsukus pietų, buvo užimta dauguma mažų staliukų, bet susodinti pasieniais vieni kitiems netrukdėme. Tiesa, jau baigiant pietauti atvyko didelė lietuvių turistų grupė, kuriems buvo padengtas stalas centre, “gaspadinė ir mergučės” atėjo “pasirėdę” tautiniais rūbais ir šalia patiekalų pristatymo vyko reenactment (sorry, bet google nepasiūlo šito žodžio vertimo – arčiausiai gal būtų  istorinis performansas?), sukėlęs nemažai šurmulio.

Kuchmistrai save pristato kaip Lietuvos dvaro virtuvę ir meniu sudomina siūlomais neįprastais patiekalų derininiais ar variacijomis – vėl gi, smagu matyti, kad nenueita kiaulas kojas ramtadrylia stiliumi ar link kaplūno-peletrūno mistifikacijų. Nors siūlomas ir “ragautuvių” meniu, jo nepasirenkame – užkandžiai atrodo pažįstami iš šeimos švenčių (šaltiena, liežuvis ir pan.) ir veikiausiai yra orientuoti į svečius iš užsienio.

Pradedame nuo puikios naminės giros ir kinrožių gėrimo, kuris pasirodo rūgštokas, bet mėgaujamės gaiva. Tamsaus alaus sriuba su jautiena pradžiugina sodrumu. Bet šalta burokų ir duonos sriuba su vėžių uodegėlėmis yra visiška sensacija! Pati sriuba arčiau lapinio bulijono nei šaltibarščių, o lauže keptų vėžiukų nepagailėta – man tai buvo visiškai nematytas ir labai skanus derinys.

Antruosius patiekalus iššsirinkti kur kas sunkiau – masino ir fazanas ar stirna, balandis suintrigavo, bet, prisiminus aplink skraidančius sparnuočius, drąsos pritrūko. Galiausiai pasirinkome duonos kubiliuke troškintą triušieną ir kalakutieną, marinuotą su gvazdikėliais ir cinamonu – ir likome labai patenkinti.

Plėšyta triušiena buvo labai sultinga, o ir pats vietoje keptos duonos kubiliukas labai skanus ir pilnas sultinio, su troškintais kopūstais šalia – ganėtinai paprasti ingredientai tiesiog paruošti labai kokybiškai.

Kalakutiena pateisino savo apibūdinimą kaip “gulbių medžioklės prisiminimas” – lengva, gaivi, sultinga ir pilna skonio. Šalia siūlomas citrininių bulvių ir špinatų garnyras puikiai tiko – nors tiek čia, tiek ir prie triušienos, daržovių galėjo būti daugiau.

Maistas pranyko kaip dūmas neblaškomas vėjo, perfrazuojant iš netoli esančių Raseinių kilusį Maironį. Pakilome sotūs ir labai patenkinti autentiška patirtimi, kuri mums dviems iš viso atsiėjo 30 EUR. Nepatingėkit apsilankyti, nes čia yra tai, kuo norėtų būti Ertlio namas.