Parašyti apie šį moteriškumo aspektą mane paskatino draugės rašinys, įkvėptas Ispanijoje matytos parodos „Perversidad“ ir galimai rezonansiškas santykis su šiuo fatališkumu. Tuo tarpu man, apibendrintai mąstant apie fatališką moterį, kažkodėl iškyla pernokusio, syvais trykštančio, vaisiaus reginys. Taigi pačiai tapo smalsu patyrinėti šią personą, t.y. kaukę.
Fatale pirmiausia reiškia likimo nulemtas ir iš esmės mirtinas. Nors visų mūsų laukia vienodas likimas, bet femme fatale turi galią jį pagreitinti, gyvenimo-mirties ratą per savo fizinį gyvenimą apsukdama ne vieną kartą.
Ir galia čia yra esminis faktorius, tačiau moteriškos – minkštosios – galios veikimo principas (skirtingai nuo kietosios vyriškos, šiais laikais pasireiškiančios per visuomeninį ir finansinį statusą) yra sunkiai nusakomas. Jos šaknis neabejotinai yra juslinis sex appeal, tačiau jo nepakanka, kad moteris taptų ugnimi, pražudančia į ją skrendančius drugelius.
Tai kas gi yra tas slaptasis ingredientas? Pirmiausia akys nukrypsta į begėdiškumą, kuris nebūtinai turi reikštis visuotinei apžiūrai išstatytu kūnu ar jaudrinančiomis išorinio įvaizdžio detalėmis. Seksualinis laisvumas, kaip malonumo pažadas, gali būti numanomas – ir dėl to dar labiau intriguoti – jei kūnas išoriškai suvaržytas ilga ir itin uždara suknia, o veidas paženklintas melancholijos, kuri potencialiam išvaduotojui kelia tik papildomą azartą.
Tačiau tas begėdiškumas nėra tiktai juslinis – tai tam tikras, kartais galbūt net nesąmoningas žiaurumas – nesiskaitymas su kitų jausmais, polinkis pavergti ir, vadinasi, išnaudoti. Taigi pirmiausia šis asmeninis galios pojūtis – tai disbalansas, sukoncentruojantis galią vienoje santykių pusėje.
Veneros gimimas
Vis dėlto yra priežasčių manyti, kad bandymas atimti bent šiek tiek valios iš vyrų nėra savitikslis, o labiau atsvara, kuria siekiama nesitaikstyti su priverstine aukos pozicija ir atsverti kategorišką vyrų dominavimą, trukusį ne vieną šimtmetį.
Jei manytume, kad fatališkos moters įvaizdis atsirado (ar tik įsitvirtino?) dekadanso metu, kuomet kūniškos juslės ėmė nusverti socialines normas, tai galima iš tiesų traktuoti kaip moterų laimėjimą prieš vyrų diktatą, pasinaudojant jų pačių silpnybėmis. Tačiau dėmesio vertas klausimas, ar moterų bandymus perskirstyti vaidmenis išties lėmė savarankiškumo dvasia, ar vienintelė galima išeitis iš nepakenčiamos socialinės ar psichologinės padėties.
Tokį dviprasmiškumą puikiai įkūnija Gabrielle Chanel, kuri daug kam atrodė kaip tobula feminizmo šauklė, o iš tiesų puoselėjo pažiūras, visiškai nederančias prie feministinių manifestų. Gabrielė mėgo juodą ir baltą, taip pat kūno spalvą, taigi, pasižiūrėjus į tai simboliškai, galima įžvelgti, kad jai buvo miela kūniška nepriklausomybė, tačiau vyrų-moterų žaidimuose kiekvienas vaidino savo rolę.
Kadangi kalboje įsitvirtino būtent prancūziškasis fatališkos moters termino variantas, verta prisiminti, kad kūną pardavinėjusių ar mainiusių moterų sluoksnis Prancūzijoje XIX-XX amžių sandūroje buvo labai stratifikuotas – nuo vos galą su galu suduriančios gatvės prostitutės iki kilmingo vyro išlaikytinės, galinčios vėjais paleisti visą jo turtą.
Meilės nuodai
Gali būti, jog fatališkos moters love bite mirtinu imtas laikyti todėl, kad šios, dažniausiai iš visuomenės dugno į paviršių kylančios moterys, imdavo be tos vadinamosios gėdos – t.y. saiko ir sąžinės, galbūt ultimatyviai, klastingai ar su slaptu keršto nirtuliu (kuris būdingas besivaduojantiems iš žeminančios padėties) – iš savo meilužių reikalauti vis daugiau prabangos ir malonumų, dėl ko pakliuvusiems į meilės spąstus vyrams ne visada pavykdavo suvaldyti savo aistrą ir finansus.
Ne veltui femmes fatales vadintos širdžių ėdikėmis – prasidėjęs nuo love bite, ryšys su jomis kai kam baigdavosi išties dekadentiška „vampyriška“ ar „žmogėdriška“ puota su nepageidautinomis finansinėmis, socialinėmis ar fizinėmis pasekmėmis. Kitame Europos gale – Rusijoje – nebuvo tokio autonomiško prostitučių pasaulio, nes ten moteris visada kažkam priklausydavo, o noras ją paveržti iš konkurento galėdavo baigtis ir mirtina dvikova.
Taigi kodėl, nepaisant rizikos, femmes fatales , kurios ne visada atitikdavo klasikinį grožio kanoną, atrodė taip viliojančiai? Pirmiausia dėl to, kad nuspėjamumas yra jaudulio mirtis, o rizika – gyvybės eliksyras. Be to, būtent Prancūzijoje kurtizanių pasaulis buvo glaudžiai susijęs su anaiptol ne elitiniu meno pasauliu. Nepriklausomai nuo amžiaus, koketės tapdavo menininkų pozuotojomis, taigi ir mūzomis.
Šią socialinę-kultūrinę simbiozę palaikė meno idėjinė orientacija, kurioje modernizmo laikais įsitvirtino norma ignoruoti ar laužyti normas, ieškant naujų temų ir išraiškos priemonių, atsveriančių nuobodų socialinį padorumą. Be to, idealus substratas įkvėpimui visais laikais buvo mitai ir archetipai, kurie kūriniuose įkūnijo ne tik idealiąją, bet ir šešėlinę moters pusę.
Bėgimas nuo šešėlio
Šešėlinė žmogaus pusė psichologijoje siejama su trauma: dėsninga, kad sudėtingos socialinės aplinkybės nuo vaikystės tiek užaštrina pažeidžiamumą, kad net radikaliai pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, sunku jį transformuoti į pasitikėjimą.
Todėl femme fatale elgesio strategiją gali rinktis bijančios atsiverti, nusibosti, būti priklausomos ir pamestos moterys – savisaugos sumetimais jos imasi proaktyviai reguliuoti santykį, kad jame niekada nesumažėtų įtampa; o jei pradeda nujausti, kad ten krypstama, nepaisant jų pastangų, be skrupulų pačios nupjauna ryšį, ko pasekoje nukraujavimo išsigandęs kaltininkas iš skausmo gali ir persigalvoti.
Analizuojant požiūrį į femme fatale, nereikia pamirši ir krikščioniškos pasaulėžiūros įtakos, kurį šešėlį prilygino nuodėmei. Juolab, kad pirminė krikščioniška idėja, užtempta ant Romos imperijos kūno, tapo perkeistu, neatpažįstamu rūbu, dažnai skirtu tik reprezentuoti ir įtvirtinti visuomeninę galią. Krikščioniškasis principas – nesipriešinti blogiui smurtu, tapo mutantu su priešingu polinkiu – kontroliuoti ir bausti. Ir šios atvertimo misijos metodu tapo pasaulėvaizdžio kastracija. Nes būtent šešėlinės, t.y. neigiamos, griaunamosios gyvenimo pusės nuneigimas išbalansuoja pasaulėžiūrą, sukurdamas amžino pozityvaus gyvenimo siekiamybę – o ji savo esme yra nevaisinga.
Tuo tarpu mitai, kurie yra bendri daugumai religijų (nors ir selektyviai jos integruojami bei kartais iškreiptai interpretuojami) liudija apie besikeičiantį, tarp dviejų įtampos polių – teigiamo ir neigiamo – balansuojantį pasaulį, kuris, vieną iš jų pašalinus, tiesiog nustotų suktis ir žūtų. Todėl iš dievybių panteono nužengusios archetipinės moterys visada liudija esant dvi puses – tą, kuri traukia ir kuria; ir tą, kuri stumia ir naikina. Ir tai yra užprogramuotas antagonizmas, įtampa ir kova.
Iš tiesų, jei moterys nebūtų turėjusios bendro priešo – patriarchalinės visuomenės sanklodos, jos dėl skirtingų moteriškumo aspektų dominavimo kovotų tarpusavyje ir neabejotinai savo viduje.
Alcheminė galia
Panašu į kūrėjo algoritmą, ar ne? Ir nulaužti tą algoritmą gali tik ta, kuri yra ne tiek fatališka, kiek fatalistė – nebijanti savosios mirties. Pirmiausia – savo tapatybės, taigi automatiškai ir fizinės. Ir tai jau kur kas gilesnė – alchemijos – sritis, nes be filosofinio akmens ego nesuplanuos ir neįvykdys savižudybės.
Štai todėl šios paslapties antspaudą sulaužiusi moteris tampa chameleonu, pasirodančiu skirtingais pavidalais – romantiškai naivios studentės, rūpestingos motinos, žaismingos ir rizikuoti skatinančios meilužės, drąsios ir sumanios bendražygės ar be kokiu kitu.
Tai yra tarsi žaidimas, kuriame moters savarankiškumas ir nepriklausomybė kaitaliojasi su priklausomybe ir nuolankumu. Vienoms balansuoti ant šio lyno sekasi iš prigimties, kitoms įgūdžius nenukristi nei į vieną pusę tenka tobulinti. Taigi tokia gimnastė kartu tampa slidi it gyvatė – pilna gyvybinės galios, kuri gali ir išgydyti, ir numarinti įkandimo nuodais. Argi ne dėsninga, kad baimė paskatino naikinti tokias moteris apskelbus jas raganomis?
Dėl šios priežasties šiuolaikinei alchemikei nėra prasmės demonstruoti savo fatališkumą išoriniais požymiais – išvaizda, kalbomis ar juolab socialine pozicija. Kita vertus, nėra reikalo ir primygtinai slėptis – visuomenės akys prie įvairovės jau pripratusios.
Taigi nenustebčiau, jei, užsidėjusi namų šeimininkės prijuostę, ji kažką suries į ragą kaip tešlą ar išsijuosusi išvelės kaip žlugtą, kažkam maloniai apskrudins šonus, suvels kaip jaukų vilnos kokoną ar užaugins kaip duonos raugą. Tai natūrali, gamtiška, ar kitaip tariant – laukinė – moteris, einanti visomis pasaulio kryptimis ir išvien su visomis stichijomis. Ir jos pagrindinė galia – nebijoti mirties, nes tai sakralaus gyvenimo ciklo dalis – trąša atsinaujinimui.
Leave a Reply